Praėjusiais metais nauja Didžiojoje Britanijoje atlikta apklausa atskleidė, kad per pastarąjį dešimtmetį suaugusiųjų britų, kurie neturi religinio tikėjimo, procentas išaugo nuo 43 procentų iki 52 procentų; Be to, jei prieš 25 metus 10 procentų suaugusiųjų britų teigė netikintys Dievu, šiandien tai yra iki 25 procentai.
Pažvelkite į vestuves Ispanijoje: dar dešimtojo dešimtmečio pradžioje apie 80 procentų santuokų buvo atliekamos kaip religinės ceremonijos, pašventintos bažnyčios. Tačiau šiandien tik 20 procentų santuokų Ispanijoje yra religinės, o 80 procentų visų Ispanijos vestuvių šiuo metu vyksta kaip civilinės ceremonijos už religinės globos ribų.
Pietų Korėjoje žmonių, teigiančių, kad jie neturi religijos, procentas išaugo nuo 47 procentų 2005 m. iki beveik 60 procentų šiandien.
Apsvarstykite Tunisą: 2013 m. 16 procentų gyventojų buvo nereligingi, o dabar tai yra iki 31 procento, o stulbinančiai 46 procentai 18–29 metų tunisiečių buvo nereligingi.
Štai Jungtinėse Valstijose: nuo 2007 m. krikščionimis prisipažįstančių amerikiečių procentas sumažėjo nuo 78 procentų iki 65 procentų, o tų, kurie nesitapatina su jokia religija, procentas išaugo nuo 16 procentų iki 26 procentų.
Kas vyksta?
Paprasta: sekuliarizacija.
Sekuliarizacija yra istorinis procesas, kurio metu religija susilpnėja, mažėja, mažėja arba nyksta visuomenėje; sekuliarizacija apima socialinį procesą, kurio metu mažiau žmonių laikui bėgant tiki antgamtiniais teiginiais, mažiau žmonių elgiasi religiniu elgesiu ir mažiau žmonių priklauso religijai arba jai tapatinasi.
Kiti sekuliarizacijos apibrėžimai, kuriuos daugelį metų pateikė sociologai, buvo šie:
- Procesas, „kurio metu tradiciniai religiniai simboliai ir formos prarado jėgą ir patrauklumą“ (Milton Yinger)
- „Procesas, kai religinis mąstymas, praktika ir institucijos praranda socialinę reikšmę“ (Bryanas Wilsonas)
- „Procesas, kurio metu visuomenės ir kultūros sektoriai pašalinami iš religinių institucijų ir simbolių dominavimo“, taip pat situacija, kai „daugėja asmenų, kurie žiūri į pasaulį ir savo gyvenimą be religinių interpretacijų. “ (Peteris Bergeris)
- „Religinės valdžios mažėjimas“ (Markas Chavesas)
- „Religinių institucijų nykimas… perėjimas nuo religinės prie pasaulietinės įvairios socialinės veiklos kontrolės… laiko, energijos ir išteklių, kuriuos žmonės skiria antgamtiniams rūpesčiams, dalies mažėjimas“ (Steve’as Bruce’as)
Buvo sukurta daug daugiau apibrėžimų. Tačiau dauguma sekuliarizacijos apibrėžimų yra bendra tai, kad jais siekiama apibūdinti tam tikrą religijos visuomenėje būdo transformaciją laikui bėgant – pokytį, kuris apima tam tikrą susilpnėjimo, mažėjimo, nuosmukio ar praradimo versiją. Nesvarbu, ar kalbame apie tai, kad religija vis labiau skiriasi, ar atskiriama nuo kitų visuomenės sektorių ar institucijų, tokių kaip vyriausybė ar švietimas, ar religiją apibūdiname kaip mažiau simbolinę įtaką tam tikroje kultūroje, ar stebime, kad vis mažiau žmonių mato pasaulis religiniu požiūriu ar užsiima religine veikla, esmė yra mažėjantis religingumas.
Šiandien sekuliarizacija, atrodo, siaučia. Iš tiesų pasaulyje yra mažiau religingų žmonių – ir daugiau pasaulietinių žmonių – nei bet kada anksčiau per visą įrašytą žmonijos istoriją.
Kas sukelia sekuliarizaciją?
Na, kaip ir bet kuri teorija, siekianti paaiškinti masinius visuomenės pokyčius laikui bėgant, dėl to kyla daug diskusijų. Tačiau tarp stipriausių varžovų yra egzistencinis saugumas (kai žmonių gyvenimas yra saugus, kai jie turi galimybę gauti maisto, pastogės, vaistų, darbo ir pan., o visuomenė paženklinta taikos ir gerovės, religijos poreikis mažėja); padidėjęs išsilavinimas (kuo daugiau žmonių tampa raštingi ir sužino apie istoriją, kultūrą ir mokslą, tuo mažesnė tikimybė, kad jie tikės religinėmis dogmomis); padidino prieigą prie interneto (Plėsdamas žmonių perspektyvas, pateikdamas jiems tikėjimo kritiką, atitraukdamas jų dėmesį pramogomis, vartotojiškumu ir pornografija, o vėliau leisdamas socialiai bendrauti su kitais pasaulietiniais žmonėmis, internetas naikina religingumą); moterų, dirbančių apmokamą darbo jėgą (kadangi moterys įgyja veiksmų laisvę ir nepriklausomybę dirbdamos apmokamą darbą, jų religinės paramos poreikis mažėja); reakcija į religinius nusižengimus (kai religinės institucijos susilieja su engiančiais režimais ar piktybinėmis politinėmis partijomis arba kai jos užsiima nusikalstamu elgesiu, pavyzdžiui, sistemine pedofilija, žmonės gali reaguoti atmesdami religiją); sekuliaristinis aktyvizmas (kai sekuliaristai skelbia savo idėjas per viešas diskusijas, stand-up komedijas, knygas, reklaminius stendus, Instagram, tinklaraščius ir pan., kai kurie žmonės į tai atsižvelgia); padidino religinę įvairovę ir pliuralizmą (kai toje pačioje visuomenėje daugėja kelių ir skirtingų religijų, kurios visos pretenduoja į vienintelę ir galutinę tiesą, tai gali sukelti patikimumo krizę).
Tačiau, kad ir kokios būtų priežastys ir kokie būtų rezultatai, sekuliarizacija yra pasaulinė realybė, su keliomis išimtimis. Šiuolaikinis religijos nykimas turės pasekmių ne tik politiniam ir kultūriniam kraštovaizdžiui, bet ir psichologiniam bei asmeniniam.
