Tikėtina, kad turite daug įsitikinimų apie save ir kitus žmones. Jūs naudojate šiuos įsitikinimus, kad padėtumėte numatyti, kodėl žmonės daro tai, ką daro. Jei kas nors ant jūsų šaukia, galite jam atleisti, nes žinote, kad jie patiria didelę įtampą. Arba galite jais nepasitikėti, nes manote, kad šis asmuo visada ant jūsų pyksta. Arba netgi galite manyti, kad jie yra pikti žmonės, kurių reikia vengti.
Tai yra, kartais manote, kad žmogaus veiksmai atspindi situaciją, kurioje jis yra, arba jo dabartinę psichinę būseną. Tačiau jūs taip pat kartais manote, kad žmogaus veiksmai yra jo atspindys tikrasis aš.
Psichologams buvo įdomu užfiksuoti savybes, kurios, žmonių nuomone, yra tikrojo savęs dalis, taip pat suprasti, kaip tikrojo aš idėja veikia žmonių veiksmus ir santykius su kitais. Šis tyrimas buvo apibendrintas patrauklioje Ninos Strohminger, Joshua Knobe ir George’o Newmano apžvalgoje 2017 m. liepos mėn. Psichologijos mokslo perspektyvos.
Paprastai tariant, kai žmonės galvoja apie savo tikrąjį save arba tikrąjį kitų žmonių save, kokias savybes jie mano, kad tai turi?
Įdomus tikrojo „aš“ aspektas yra tas, kad atrodo, kad tai panašus tikėjimas įvairiose kultūrose. Tai reiškia, kad tikrojo savęs aspektai buvo ištirti atliekant tyrimus, kuriuose dalyvavo daugybė skirtingų populiacijų visame pasaulyje, o įsitikinimai yra gana panašūs.
Du pagrindiniai įsitikinimai yra tai, kad tikrasis aš linkęs būti moralus ir geras. Taigi, kai žmonės keičia savo veiksmus, jie labiau vertinami kaip darantys kažką, kas atspindi jų tikrąjį aš, kai iš blogo pasikeičia į kažką gero, nei atvirkščiai. Štai kodėl tas, kuris nustoja piktnaudžiauti narkotikais ar alkoholiu, dažnai vertinamas kaip leidžiantis atskleisti savo tikrąjį „aš“, o tas, kuris pradeda piktnaudžiauti narkotikais ar alkoholiu, nuslepia savo tikrąjį „aš“.
Šie įsitikinimai taip pat verčia žmones manyti, kad kas nors laikui bėgant gali pasikeisti į teigiamą pusę, net jei daugelis jų praeities veiksmų buvo blogi. Tai yra, mes nenorime nuspręsti, kad kažkas yra tikrai blogis, ir norime tikėti, kad tikrasis jo aš turi moralinę kibirkštį, kuri kada nors gali paskatinti juos imtis geresnių veiksmų ateityje.
Įdomus tikrojo „aš“ aspektas yra tas, kad mūsų įsitikinimai apie savo tikrąjį „aš“ ir kitų žmonių tikrąjį „aš“ yra panašūs. Šis įsitikinimas skiriasi nuo to, kaip dažnai traktuojame savo motyvus, o ne žmonių iš kitos grupės motyvus. Dažnai manome, kad mes ir mūsų grupės žmonės turime grynesnių motyvų nei žmonės iš kitos grupės. Tačiau mes taip pat darome prielaidą, kad giliai (savo tikrovėje) kitų grupių nariai yra geri ir moralūs žmonės.
Kodėl tikrojo savęs samprata yra svarbi?
Viena vertus, tikėjimas tikruoju savimi turi įtakos žmonių vertinimui, kokie veiksmai suteikia gyvenimui prasmės. Žmogus gali sunkiai dirbti savo darbą ir leisti laiką su šeima. Jie gali manyti, kad jų darbas yra tik kažkas, ką jie daro, bet svarba, kurią jie teikia šeimos santykiams, yra jų tikrojo savęs dalis. Tokiu atveju pastangos, kurias jie įdėjo į savo šeimos santykius, suteiks jiems didesnį jausmą, kad jų gyvenimas turėjo prasmę, nei pastangos, kurias jie įdėjo savo profesijai.
Be to, tikėjimas tikruoju savimi gali turėti įtakos žmonių psichikos ligų gydymui. Pavyzdžiui, daugelis kolegijos studentų nori vartoti vaistus nuo ADHD, kurie leidžia jiems sutelkti dėmesį į savo darbą. Viena iš priežasčių, kodėl jie taip laisvai vartoja šį vaistą, yra ta, kad tik nedaugelis žmonių mano, kad jų gebėjimas ar nesugebėjimas susikaupti yra pagrindinė tikrojo savęs dalis. Priešingai, daugelis pacientų, sergančių bipoliniu sutrikimu, nenori vartoti vaistų, nes mano, kad jų vartojami vaistai keičia jų tikrojo savęs aspektus.
Autoriai baigia šį straipsnį, nurodydami, kad nors tikrasis aš atrodo svarbi žmonių įsitikinimų apie save ir kitus dalis, moksliniu požiūriu sunku galvoti apie tikrąjį save kaip apie tai, kas iš tikrųjų egzistuoja. Tai yra, aš galiu manyti, kad turiu tikrąjį „aš“, bet ar iš tikrųjų manyje yra tikrasis „aš“? Autoriai teigia, kad idėją, kad egzistuoja kažkoks giliai paslėptas aš, kuris didžiąją gyvenimo dalį gali būti nepriklausomas nuo žmogaus veiksmų, tikriausiai geriausia laikyti vertinga fikcija. Tai yra, gali būti naudinga manyti, kad mes ir kiti žmonės iš prigimties esame geri ir moralūs, tačiau tai nereiškia, kad kiekviename žmoguje slypi iš prigimties geras ir moralus žmogus, kuris tik laukia, kol galės išeiti.
