Meilė yra stiprybės šaltinis kovojant su sielvartu

sveikata
Krystine I. Batcho

Šaltinis: Krystine I. Batcho

Praradimas yra visuotinė gyvenimo dalis, o kai kurie praradimai gali jaustis visiškai niokojantys. Jie sustabdo mus ir gali priversti mus jaustis tuščiaviduriais. Willie Nelsonas dainavo: „Kai prarandi tą, kurį myli, jauti, kad nėra kaip tęsti“.

Vieno būdo reaguoti į mylimo žmogaus mirtį nėra. Kai kurie žmonės, norėdami sustabdyti laiką ir išlaikyti savo mylimąjį gyvą ir gyvą, kai kurie žmonės kiek įmanoma labiau saugo savo mylimojo namus ir daiktus. Drabužiai, žaislai ir mėgstami daiktai gali likti vietoje, tarsi lauktų sugrįžtančio mylimojo. Kiti žmonės pradeda šalinti viską, kas jiems primena netektį, ir atranda savo sielvartą, kuris nepajėgia pakelti. Daiktai gali būti atiduodami artimiesiems arba paaukoti geriems tikslams.

Nors vieni žmonės vis labiau remiasi kitais, siekdami emocinės ir praktinės paramos, kiti traukia į save, vis labiau nesugebėdami arba nenorėdami išreikšti skausmo, kurį laiko viduje. Bendravimas kai kuriems žmonėms padeda sumažinti stresą, tačiau kiti saugo savo asmeninį sielvartą, jausdami, kad jis kažkaip nuvertintų arba išsklaidytų jį atskleisdamas kitiems.

Nežinome, kaip reaguosime patirdami didžiausią netektį. Mes nebuvome aiškiai išmokyti, kaip turėtume reaguoti. Tačiau mes matėme, kaip tokiais laikais elgėsi tie, kurie mums svarbūs, ir mūsų elgesys galėjo būti tam tikru mastu suformuotas stebint kitus.

Kai sielvartas yra per sunki našta nešti, nėra naudinga pasakyti, kad jūs tiesiog turite jį įveikti. Kaip Nelsonas dainavo: „Tai nėra kažkas, ko tu pergyveni. Bet tai yra kažkas, ką tu išgyveni“. Žodžiai gali atrodyti tušti, kai mums skauda, ​​bet labai svarbu rasti būdą, kaip pradėti judėti per skausmą. Nelsonas pasiūlė savo mintis: „Meilė yra didesnė už mus visus. Pabaiga visai ne pabaiga… Gyvenimas tęsiasi ir tęsiasi, o kai jo nebėra, jis gyvena kažkuo naujame. Į kelias eilutes supakuotos įžvalgos, atitinkančios psichologinius principus, kuriais vadovaujamasi, kad būtų galima tęsti kovą.

Kreipimasis į kitus

Kreipimasis į kitus pagalbos gali suteikti emocinio paguodos ir padėti atlikti kasdienio gyvenimo pareigas. Buvimas su tais, kuriais pasitikime, taip pat gali priminti, kad nereikia gedėti vieniems. Pasakojimo ir klausymo davimas ir atėmimas gali mus įterpti į socialinę struktūrą, kuri suteikia prasmę mūsų gyvenimui.

Meilė yra didesnė už mus visus. Galime pasisemti jėgų iš kitų rodomos užuojautos ir rūpestingumo, o mūsų empatija gali priminti, kad kančia yra vienas su kitu mus siejantis ryšys. Gerumo poelgiai arba pastangos apsaugoti kitus arba būti naudingos kitiems – tai būdas bendrauti su kitais nepaleidžiant to, kurį praradome. Prasmės ieškojimas kartu gali sustiprinti mūsų tikėjimą tikslu, nes „gyvenimas tęsiasi ir tęsiasi“.

Išlaikyti tikėjimą dvasinėje sferoje

Daugeliui žmonių gyvenimo džiaugsmai ir vargai yra vertingi iš aukštesnės jėgos, kuri pranoksta kiekvieną žmogų atskirai. Mylimo žmogaus mirtis, ypač smurtinė, beprasmiška mirtis, mums nesuprantama. Religiniai įsitikinimai, išlaikantys tikėjimą ilgalaike dvasine sfera, gali sustiprinti ryžtą tęsti.

Tikėjimas dvasine dimensija nuramina tikinčiuosius, kad amžiams neprarandame tų, kuriuos mylime. Toks patikinimas puikiai išreikštas dainoje Nakties šešėliai, kurį parašė Cobertas ir Greanas: „Šiame pasaulyje, kurį dabar pažįstame, gyvenimas yra čia ir dingo. Tačiau kažkur atodangoje meilė gyvuoja ir tęsiasi.

Religinis tikėjimas gali padėti atkurti prasmės ir tikslo jausmą, nepaisant mūsų nesugebėjimo suvokti giliausių gyvenimo ir mirties paslapčių. Tie, kurie priklauso tikėjimo bendruomenei, nors ir abstrakčiai per atstumą, gali būti paguodžiami socialiniu užtikrintumu, kuris slopina sielvarto vienatvę.

Nesaugūs savo santykiuose žmonės gali užmegzti gilesnius ryšius, nes jie semiasi jėgų iš autentiškos atjautos ir altruizmo, kurį jiems rodo kiti. Mirtis gali išsiaiškinti sveikus prioritetus ir paskatinti atleisti emocinę nuoskaudą, kurią sukelia ne tokie svarbūs ar seniai pamiršti ginčai.

Atkurti visavertį gyvenimą po praradimo

Mylimo žmogaus mirtis, ypač staigi ir smurtinė, sujaukia mūsų gyvenimą, pasaulėžiūrą ir vietą jame. Pripažindami, kaip kiti nuo mūsų priklauso, ir mūsų potencialą praturtinti kitų gyvenimą, galime paskatinti mus tęsti veiklą net tada, kai jaučiame, kad negalime. Praradimas verčia mus persvarstyti savo prielaidas apie žmogaus prigimtį, gyvenimo įvykių tvarkingumą ar atsitiktinumą ir net dieviškumą.

Santykiai Esminiai skaitymai

Kai jaučiamės emociškai priblokšti, nepaisant geranoriško draugų ir artimųjų rato, galime kreiptis į formalesnes ir profesionalesnes paslaugas. Paramos grupės žmonių, kurie gali susitapatinti su mumis ir susieti su mūsų sunkia padėtimi, gali suteikti galimybę abipusiam gedului, kuris perkelia mus už mūsų pačių ribų. Dialogas su veiksmingu terapeutu gali padėti mums suprasti savo jausmus santykių kontekste, vaidmenį, kurį atliekame kitų gyvenime, ir savo tapatybę.

Daugelį to, kas mes esame, įrėmina mūsų santykiai. Mes laikome save kažkieno tėvais, vaiku, meilužiu, mokytoju, gydytoju ir tt Netektis gali pakenkti mūsų tapatybės jausmui, nes iš esmės pakeičia svarbią mūsų socialinės sąveikos sritį. Galime susimąstyti, ką reiškia būti tėvais dabar, kai mūsų vaiko nebėra.

Mylimo žmogaus gyvenimo paminėjimas dalijantis prisiminimais, nuotraukomis, vaizdo įrašais ir istorijomis padeda išlaikyti ilgalaikį emocinį ryšį su juo. Išsaugoti ir dalytis prisiminimais apie mylimo žmogaus gyvenimą yra vienas iš būdų pripažinti jų vertę ir įamžinti ją ilgalaikės prasmės palikime.

Skirtinguose mūsų kelio taškuose mums gali prireikti skirtingų išteklių. Kaip žmonės skirtingai susidoroja su savo sielvartu, jie taip pat juda savo tempu. Nors paramos grupė vienam asmeniui yra neįkainojama, kitam gali būti per daug reikli arba ji gali būti netinkama kažkieno neatidėliotiniems poreikiams per anksti po netekties.

Kad ir kokį vingiuotą kelią žmonės beeitų kovodami su sielvarto žaizdomis – depresija, nerimu, bejėgiškumo jausmu, kaltinimu savimi ar nepasitikėjimu savimi – pilnavertiško gyvenimo atkūrimas po netekties priklauso nuo mylimo žmogaus gyvenimo prasmės supratimo ir mūsų santykiai su jais. Judėdami per sielvartą, išlaikome savo artimuosius gyvus kaip dalį to, kas esame.

Norėdami rasti terapeutą, apsilankykite „Psychology Today Therapy Directory“.

Parašykite komentarą