Didžiąją laiko dalį mūsų gyvenimas atrodo saugus ir nuspėjamas.
Atrodo, kad rimti kelių eismo susidūrimai, lėktuvų katastrofos, traukinių avarijos, stichinės nelaimės, nusikalstami išpuoliai, teroristiniai išpuoliai ir kiti traumuojantys įvykiai nutinka kitiems žmonėms, o ne mums. Galime apie juos skaityti laikraščiuose ar žiūrėti per televizorių, bet patys nesitikime jų patirti tiesiogiai.
Tačiau tie iš mūsų, kurie patyrė traumą, žinome, kad bet kuris iš mūsų bet kuriuo metu gali tapti staigių ir netikėtų tragedijų ar netekčių aukomis.
Dauguma žmonių per kelias dienas po trauminio įvykio patirs įvairių psichologinių reakcijų. Įprastos psichologinės reakcijos yra šios.
- Nerimas – baimės, nervingumo ar kartais panikos jausmas, ypač kai susiduriama su priminimais apie įvykį; susirūpinimas dėl kontrolės praradimo ar nesusitvarkymo; nerimauti, kad situacija gali pasikartoti.
- Hiper budrumas – nuolatinis aplinkos nuskaitymas ieškant pavojaus ženklų arba grėsmės įžvelgimas dalykuose, kurie anksčiau atrodė nekalti. Tai gali reikšti, kad reikia pernelyg saugoti vaikus ar artimuosius, pvz., nerimauti, jei jie šiek tiek vėluoja namo arba neskambino tiksliai tuo metu, kai pasakė.
- Miego sutrikimas – sunku užmigti, neramus miegas, ryškūs sapnai ar košmarai. Iš pradžių jie gali būti susiję su pačiu incidentu arba patirtimi, tačiau jie gali būti ne tokie konkretūs, kai turinys gali tiesiog kelti nerimą arba apskritai trikdyti.
- Įkyrūs prisiminimai – įkyrios mintys/vaizdai apie trauminį įvykį, kuris gali pasirodyti „išplaukęs iš netikėtumo“, be jokių sužadinimo priemonių ar priminimų. Kitų minčių, vaizdų ar jausmų gali paskatinti medijos veiksniai, pvz., kažkas per televiziją, laikraščiai, garsai, daina ar muzikos kūrinys, kvapai.
- Kaltės jausmas – gailesčio jausmas, dėl to, kad pasielgėte ar nesusitvarkote taip, kaip norėtųsi, dėl savęs ar kitų nusivylimo, dėl kažkokio atsakingumo. Gali atsirasti ir kitų kaltės jausmų, nes asmuo išgyveno, o draugas ar mylimasis mirė – tai vėlgi dažnas reiškinys ir žinomas kaip „išgyvenusiųjų kaltė“. Dažnai, kai jaučiame kaltę, norime vėl kažkaip viską ištaisyti.
- Gėda ar sumišimas – jausmai, susiję su tuo, kaip mes galvojame apie save, dažnai susiję su jausmu, kad tam tikru būdu nesame pakankamai geri. Kai jaučiame gėdą, norime pasislėpti.
- Liūdesys – prastos nuotaikos ir ašarojimo jausmas.
- Irzlumas ir pyktis – dėl to, kas atsitiko, įvykio neteisybė; ‘Kodėl aš?’ tiems, kurie, jūsų manymu, yra atsakingi už traumą ir norite, kad kas nors prisiimtų atsakomybę ar kaltę. Irzlumas dažnai gali būti nukreiptas į artimuosius, artimą šeimą, draugus ar kolegas.
- Emocinis sustingimas arba bukas – atsiskyrimo nuo kitų jausmas arba nesugebėjimas patirti tokių emocijų kaip meilė ar laimė.
- Atsitraukimas – polinkis trauktis į save, vengiant socialinių ir šeimos kontaktų.
- Psichinis vengimas – vengimas minčių, susijusių su trauma. Žmonės bando išstumti kankinančias mintis iš galvos, dažnai nesėkmingai, o ilgainiui tai gali sukelti papildomų problemų, nes trukdo žmogui apdoroti ir įprasminti savo patirtį.
- Elgesio vengimas – vengimas minčių, jausmų, veiklos, primenančios traumą.
- Padidėjęs išgąsdinimo atsakas – tampa „šoktelėjęs“ arba lengvai išgąsdinamas dėl staigių garsų ar judesių, pvz., užsitrenkus durims, skambant telefonui ar durų skambučiui.
Tai normalios ir natūralios reakcijos iškart po trauminio įvykio. Dauguma žmonių pasveiks per kelias dienas ir savaites po trauminio įvykio, ypač jei tai nepadarė jiems tiesioginės įtakos dėl asmeninių nuostolių ar sužalojimų.
Tačiau kitiems, kurie yra tiesiogiai paveikti traumos, šios reakcijos gali išlikti arba net pablogėti bėgant savaitėms. Jų gebėjimas tęsti savo gyvenimą yra labai sutrikęs.
Jei jūs ar jūsų pažįstamas asmuo, praėjus kelioms savaitėms po trauminio įvykio, vis dar patiria kelias iš aukščiau išvardytų reakcijų, gali būti patartina kreiptis į specialistą.
Sužinokite daugiau apie potrauminį stresą ir jo gydymą mūsų naujoje knygoje.
