„Tuščio“ jausmas gali būti bauginantis ir skausmingas. Kai jaučiame emocinę tuštumą, jaučiamės tuščiaviduriai – tarsi mumyse tiesiog nieko nebūtų.
Šis jausmas gali labai skirtis nuo „sunkių“ ir didžiulių depresijos, panikos ar pykčio jausmų, kurie mus slegia, nes atrodo, kad jie persmelkia kiekvieną mūsų būties aspektą. Emocinė tuštuma yra daugiau nepatogus lengvumas, kai jaučiamės nepririšti. Šis jausmas gali destabilizuoti, nes jaučiamės atskirti nuo savęs ir kitų, todėl nežinome, kaip orientuotis savo patirtimi pasaulyje.
Šaltinis: Frederik Lower, naudojamas su leidimu
Kas gali priversti mus jaustis dar labiau neramus, kai jaučiamės tušti, yra tai, kad galime kaltinti save dėl savo tuštumos. Matome, kad kiti žmonės jaučiasi labiau „pilnūs“ – susiję su savimi ir kitais – ir atrodo, kad tai yra turtingas ir pasitenkinimas.
Galime net prisiminti laikus, kai nesijautėme tokie tušti ir norėtume grįžti į tuos laikus. Mes keikiame save ir klausiame: „Kas su mumis negerai?
Tokiais atvejais mes dažnai darysime viską, ką galime, kad ką nors pajustume. Galime vartoti narkotikus, valgyti nesveiką maistą, užmegzti nerimą keliančius ar rizikingus seksualinius santykius – bet ką, kad ką nors pajustume.
Be abejo, yra situacijų, kai mūsų tuštuma rodo, kad kažkas yra „negerai“. Galime turėti biologinį polinkį patirti konkrečias psichines ligas, dėl kurių jaučiamės pažeidžiami tuštumos. Pavyzdžiui, kai kovojame su nuotaikos sutrikimais, dažnai nesugebame patirti malonumo.
Tą atotrūkį tarp iš pažiūros malonios veiklos ir mūsų malonumo stokos galime patirti kaip tuštumą. Arba, jei kovojame su panikos sutrikimu, galime patirti tirpimo jausmą, kuris atrodo kaip tuštuma. Ir vienas iš ribinio asmenybės sutrikimo bruožų yra lėtinis tuštumos jausmas, taip pat su tuo susijęs nestabilus savęs jausmas. Biologinių ir įgūdžiais pagrįstų gydymo būdų naudojimas šioms pagrindinėms psichikos sveikatos problemoms gydyti gali būti labai naudingas sprendžiant tuštumos jausmą.
Tačiau kartais jaučiamės tušti dėl kitos priežasties. Jaučiamės tušti ne todėl, kad su mumis kažkas „negerai“, bet todėl, kad su mumis kažkas „gerai“. Mes tikrai nesusisiekiame su mus supančia aplinka, nes ta aplinka kažkaip toksiška ir neatitinka mūsų tikslo ir gyvenimo tikslų.
Toks toksiškumas gali atsirasti dėl kelių priežasčių. Galbūt dalykai, kuriuos mylime ir kurių norime savo gyvenime, yra tiesiog nepasiekiami dabartinėje aplinkoje, pavyzdžiui, kai esame socialiai izoliuoti arba negalime daryti tai, ką mėgstame. Arba tai gali būti tada, kai patiriame žalingą ar įžeidžiantį kitų elgesį, kurio negalime iškart pabėgti. O mūsų tuštuma yra tai, kad mūsų protas ir kūnas atsisako prisijungti prie toksiškos aplinkos ir turi erdvės kažkam kitam – kažkam geresniam.
Šiuo atveju tuštuma gali reikšti atvirumą – norą ir gebėjimą mokytis bei patirti naujų ir įdomių ryšių. Ši tuštumos samprata labiau dera su dzen budizmo filosofijomis, skatinančiomis „ištuštinti savo taurę“, kaip būdą iš tikrųjų susisiekti su savimi ir mus supančiu pasauliu. Šiame modelyje mūsų tuštuma ar nepririštas jausmas būtų suprantamas kaip galimybė, o ne atsijungimas.
Aš daug galvojau apie šią problemą nuo tada, kai kalbėjausi su Ann Wilson iš grupės „Heart“ apie jos karjerą ir naują solinį albumą, Nuožmi palaima. Pokalbio metu aptarėme, kaip dažnai egzistuoja toksiška aplinka, kurioje kiti žmonės vertina mūsų tikslus ir siekius, dažnai kritiškai ir neigiamai. Ši patirtis dažnai gali palikti mus tuščius, net suabejoti mūsų ryšiu su mūsų produktyviu, kūrybiniu ar meniniu darbu.
Tačiau Wilsonas aptarė, kaip ji suprato, kad tuštumos jausmas yra galima galimybė, o ne problema per se. Iš dalies pagrįsti pokalbiu su Wilsonu, pateikiami keli patarimai, kuriais žmonės gali susidoroti su tuštumos jausmu:
Pirmasis mūsų žingsnis siekiant susidoroti su tuštumos jausmu yra priimti, o ne vengti patirties. Šis požiūris pradeda sveiką įsiklausymo į savo kūną modelį, o ne slopina savo patirtį per nesveiką elgesį. Mes galime priimti savo tuštumos patirtį naudodamiesi keliais skirtingais metodais, įskaitant sąmoningumo meditaciją arba tiesiog užrašydami, kaip jaučiamės. Nepriklausomai nuo konkretaus metodo, optimalu, jei orientuojamės į fizinį tuštumos patyrimą.
Ar tuštumą jaučiame visame kūne, ar ji lokalizuota galvoje, širdyje ar skrandyje? Ar tai skausminga? Ar jaučiamės labiau susijaudinę ar sulėtėję? Kad ir koks bebūtų jausmas, kuo daugiau galime stebėti somatinius tuštumos pojūčius, tuo labiau galime suvokti ir jaustis jame.
Antra, kai tik pradedame ryšį su savo tuštuma, galime žengti kitą žingsnį, bandydami suprasti savo tuštumą. Kodėl jaučiamės tušti? Tai darydami laikomės požiūrio, kad mūsų tuštuma yra nuolatinio mokymosi, tobulėjimo ir augimo proceso dalis. Mes žiūrime į tuštumą kaip į pasiuntinį – kažkas mums netinka, ir mes norime tai suprasti.
Norint atlikti šią užduotį, dažnai gali būti naudinga pasakojimo formatu užrašyti „istoriją“, kodėl jaučiamės tušti. Kokia praeities patirtis yra svarbi? Ar pastaruoju metu patyrėme kokių nors nuostolių ar nusivylimų, dėl kurių galėjome jaustis atitrūkę nuo savo gyvenimo? Ar esamas darbas ar santykiai netenkina? Taip gali nutikti ir tada, kai svarstome, ar turime biologinės ar psichinės sveikatos būklės, dėl kurių esame linkę jaustis tušti.
Kad ir kokios būtų hipotezės, svarbu, kad paaiškinimas būtų autentiškas ir „tikras“. Tai meta iššūkį nuomonei, kad tuštuma yra kažkas su mumis negerai, ir prasideda procesas, kurio metu tai yra kelias, kaip galime jaustis labiau susiję su savimi.
Trečia, remdamiesi ryšiais tarp tuštumos jausmo ir minčių, elgesio ir gyvenimo patirties, galime pradėti svarstyti konkrečias įveikos strategijas, kad jaustumeisi mažiau tušti. Pavyzdžiui, galime pastebėti, kad kai jaučiamės tušti, pratimai leidžia mums jaustis visaverčiais ir labiau susieti su savimi.
Arba galbūt užsiima tam tikru kūrybiniu procesu, pavyzdžiui, muzikos klausymu ar atlikimu. Kai kurie iš mūsų linkę jaustis mažiau tušti, kai kalbamės su žmogumi, su kuriuo jaučiamės artimi. Kitais atvejais galime nesijausti mažiau tušti, kol neišspręsime konflikto ar nenutrauksime toksiškų santykių. Nagrinėjant parinktis svarbu apsvarstyti kuo daugiau galimų įveikos strategijų, kad galėtume pasirinkti iš plataus potencialiai naudingų įrankių meniu.
Be to, galime eksperimentuoti su įvairiomis strategijomis, kurios gali padėti mums pereiti nuo tuštumos prie „visumos“. Išbandome įvairias strategijas ir žiūrime, ar jos veikia ir kaip jos veikia. Pavyzdžiui, galime nuspręsti, kad mankštos, sveikos mitybos ir gero miego derinys, o kitą dieną užmezgamas ryšys su artimu žmogumi, yra patikimas derinys.
Kitiems rašymas mūsų žurnale gali būti geriausias. Nepriklausomai nuo to, kokios strategijos tinka tam tikroje situacijoje, svarbiausia yra nuolat dalyvauti vykstančiame procese, siekiant matyti savo tuštumą kaip įveikos ir galimo gydymo proceso dalį.
Galiausiai, ištyrę, supratę ir susidoroję su savo tuštuma, galime pradėti naudoti šią informaciją kurdami aktyvaus gyvenimo būdo planą, padėsiantį išvengti tuštumos jausmo ateityje. Galime pradėti ieškoti situacijų, kurios verčia mus jaustis visaverčiais. Tuo pat metu galime pradėti mokytis, kaip išvengti situacijų, kurios, kaip prognozuojame, kelyje leis mums jaustis tuštesniais.
Taigi, pavyzdžiui, mankšta siekiant įveikti tuštumą gali tapti aktyvesniu ir nuoseklesniu mankštos planu. Ieškodami draugų, su kuriais galėtume susisiekti, kai jaučiamės tušti, gali padėti mums suprasti, su kuo norėtume praleisti daugiau laiko eidami į priekį. Klausydamiesi muzikos, kad jaustumėtės geriau, galite pradėti atsidavimą menininkų, su kuriais esame labiausiai susiję, paieškai ir palaikymui.
Taigi, jei apimsime savo tuštumą, galime pradėti procesą, kurio metu ne tik jaučiamės labiau patenkinti, bet ir įsitraukiame į nuolatinį procesą, kuriame visą gyvenimą jaustumėmės „visa“.
Klausykite daktaro Mike’o pokalbio su Ann Wilson čia.
