Kas yra Žaisti? Kaip vaikai tai apibrėžia

Vienas iš pirmųjų mano įrašų čia buvo susijęs su žaidimo apibrėžimu, kurį toliau plėtojau straipsnyje „Žaidimo apibrėžimai“ Scholarpedia (Gray, 2013) ir mano knygoje Nemokamai mokytis.

Pirmiausia išnagrinėjau, kaip žaidimą apibrėžė kiti pjesės mokslininkai, įskaitant tokius klasikinius rašytojus kaip Johanas Huizinga (savo knygoje Homo Ludens) ir Levas Vygotskis (savo esė „Žaidimo vaidmuo vystant“), taip pat šiuolaikiniai tyrinėtojai. Atsižvelgdamas į tai, sudariau galimų vaidinimo charakteristikų sąrašą, sujungiau panašius terminus, atsisakiau savybių, kurios vienam autoriui atrodė savitos, ir įvedžiau šiek tiek savo sprendimo. Rezultatas buvo penkių charakteristikų rinkinys.

Kaip aš (ir daugelis kitų tyrinėtojų) apibrėžiu žaidimą

Padariau išvadą, kad žaidimas geriausiai suprantamas kaip veikla, kuri yra:

• a) laisvai žaidėjų pasirinktas ir vadovaujamas),
• b) iš prigimties motyvuotas (atliekamas dėl savęs, o ne dėl kažkokio atlygio už savęs ribų),
• c) susisteminti pagal žaidėjo galvoje esančias taisykles,
• d) visada kūrybingas ir paprastai turintis vaizduotę, ir
• e) vykdoma esant aktyviam, budriam, bet santykinai nepatirtam stresui.

Plėsdamas šį apibrėžimą paaiškinau, kaip kiekviena iš šių savybių prisideda prie žaidimo galios skatinant sveiką vaikų vystymąsi ir mokymąsi. Trumpai:

• Žaidėjų laisvai pasirenkamas ir vadovaujamas žaidimas yra pagrindinė jėga, padedanti vaikams mokytis imtis iniciatyvos, nukreipti savo elgesį, derėtis su žaidimo draugais ir su jais sutarti, spręsti savo problemas.
• Kadangi žaidimas yra iš esmės motyvuotas, vaikai atranda, siekia ir įgyja įgūdžių, ką mėgsta daryti.
• Kadangi žaidime vadovaujamasi psichikos taisyklėmis, vaikai mokosi planuoti, struktūrizuoti ir kurti ribas (taisykles) veiklai, kuri juos įtraukia.
• Kadangi žaidimas visada yra kūrybiškas ir dažnai turintis didelę vaizduotę, žaidimas yra tai, kaip vaikai lavina ir ugdo savo kūrybiškumo bei vaizduotės gebėjimus.
• Galiausiai, daugelio tyrimų metu buvo įrodyta, kad psichinė žaidimo būsena – aktyvi ir budri, bet santykinai nesukelianti streso – yra ideali dvasios būsena norint išmokti ką nors naujo arba daryti bet ką, kas reikalauja kūrybiškumo ar naujų įžvalgų.

Apibendrinant galima pasakyti, kad noras žaisti yra gamtos priemonė, skatinanti vaikus praktikuoti būtiniausius gebėjimus, kurių visiems vaikams reikia išsiugdyti, kad galėtų gyventi pasitenkinimą teikiantį, prasmingą ir produktyvų gyvenimą.

Kaip maži vaikai identifikuoja veiklą kaip žaidimą ar nežaidimą

Man buvo įdomu, kaip patys vaikai, ypač maži, apibrėžia žaidimą. Pasirodo, buvo atlikta nemažai tyrimų, kuriuose maži vaikai – dažniausiai ikimokyklinio ugdymo įstaigose ar darželyje – įvairiais būdais prašomi atskirti žaidimą, o ne žaisti. Apžvelgdamos 12 tokių tyrimų, Natasha Goodhall ir Cathy Atkinson (2019 m.) padarė išvadą, kad net labai maži vaikai gana aiškiai suvokia skirtumą tarp žaidimo ir nežaidimo ir kad tai yra panašu kiekvienam vaikui. Šioje diskusijoje svarbiausia yra tai, kad pagrindinė žaidimo vaikams savybė yra ta, kad jį pasirenka ir vadovauja patys vaikai. Studijuojant po studijų, mokytojo suplanuota ir stebima veikla – net jei vaikai pripažino, kad tai buvo linksma – nebuvo vertinama kaip žaidimas.

Kaip vieną tokio tyrimo pavyzdžių Justine Howard ir jos kolegos (2006 m.) rodė vaikams nuotraukas, kuriose kiti vaikai užsiima įvairia veikla, ir paprašė juos įvertinti kaip „žaisti“ arba „nežaisti“. Paaiškėjo, kad vaikams patikimiausias rodiklis – suaugusiojo buvimas ar nebuvimas. Jei dalyvavo suaugęs asmuo (paprastai laikomas mokytoju), veikla dažniausiai buvo vertinama kaip „nežaidžia“, net jei vaikai atrodė laimingi ir įsitraukę. Jei suaugusiojo nebuvo, tai dažniausiai buvo vertinama kaip „žaidimas“. Vaikai taip pat labiau linkę vertinti veiklą kaip žaidimą, jei dalyvauja daugiau nei vienas vaikas, nei jei vienas vaikas ką nors daro vienas.

Vaikai, matyt, daro prielaidą, kad jei dalyvauja suaugęs žmogus, jis tikriausiai prisiima atsakomybę, vadinasi, tai nėra žaidimas. ir jei nėra suaugusiojo, bet du ar daugiau vaikų ką nors veikia kartu, tai labai tikėtina, kad žaidžia, nes tai daro vaikai, kai nėra kartu su suaugusiuoju.

Howardas ir jos kolegos (2006) taip pat apžvelgė ankstesnius vaikų žaidimo supratimo tyrimus ir padarė išvadą, kad apskritai vaikai veiklą laiko žaidimu, jei ji (a) yra kontroliuojama vaikų, (b) yra maloni, (c) ) neturi iš anksto nustatyto tikslo, o d) apima apsimetinėjimą. Valio! Šis sąrašas gana gerai sutampa su sąrašu, kurį sukūriau remdamasis kitų žaidimų tyrinėtojų darbais ir mano paties pastebėjimais bei apmąstymais. Matyt, aš ne per toli nuo ženklo.

Žaidimu pagrįstos mokymosi programos dažnai nėra žaidžiamos

Deja, daugelis švietimo specialistų, girdėjusių, kad žaidimas yra naudingas vaikų mokymuisi, nesupranta, kas yra žaidimas. Jie kuria „žaidimu pagrįsto mokymosi“ programas, kurios pažeidžia pirmąją žaidimo charakteristiką, nes jas pasirenka ir nustato mokytojas ir jos daugiau ar mažiau primetamos vaikams, o ne jų pasirenkamos laisvai. pažeidžiami, kiti taip pat paprastai pažeidžiami.

Manau, kad mokytojams sunku suteikti vaikams daug tikro žaidimo, nes tai reiškia kontrolės atsisakymą. Be to, atsitraukimas ir leidimas vaikams daryti savo darbus suaugusiems stebėtojams gali atrodyti kaip tingumas ar aplaidumas.

Kaip prieš metus pažymėjo Wood ir Attfield (1996), mokymo programų iniciatyvos, kurios, kaip teigiama, yra pagrįstos žaidimu pagrįsto mokymosi idėja, gali būti savotiškas tramdomasis marškinys, nes mokytojai jaučia spaudimą teikti veiklą, kuri kitiems suaugusiems atrodo kaip žaidimas, tačiau kur mokytojas vis dar aiškiai vadovauja ir kur, atrodo, vyksta tokio tipo „mokymasis“, kokio suaugusieji tikisi matyti klasėje.

Būsimame įraše ketinu nagrinėti reikšmę ir iššūkius DARYTI MAžiau vaikams. Tai iššūkis tėvams ir mokytojams, nes pastaruoju metu tėvystė vis dažniau apibrėžiama kaip darbas arba darbas, o jei nedirbate jo, nes leidžiate savo vaikams tiesiog būti, galite būti laikomi aplaidžiais arba laikote save tokiu.

O dabar, ką tu manai apie tai? Šis tinklaraštis iš dalies yra diskusijų forumas. Aš ir kiti skaitytojai pagarbiai traktuojame jūsų klausimus, mintis, istorijas ir nuomones, nepaisant to, kiek sutinkame ar nesutinkame. Psychology Today nebepriima komentarų šioje svetainėje, tačiau komentuoti galite nuėję į mano Facebook profilį, kur pamatysite nuorodą į šį įrašą. Jei nematote šio įrašo šalia mano laiko juostos viršaus, tiesiog įveskite įrašo pavadinimą į paieškos parinktį (spustelėkite trijų taškų piktogramą laiko juostos viršuje, tada paieškos piktogramą, kuri rodoma meniu) ir jis pasirodys. Stebėdami mane Facebook galite komentuoti visus mano įrašus ir matyti kitų komentarus. Diskusija dažnai būna labai įdomi.