Žinome, kad sinchronija yra esminė ir esminė mūsų ryšių su kitais dalis. Tarpasmeninė sinchronija apibrėžiama kaip spontaniškas ritminis veiksmų, emocijų, minčių ir fiziologinių procesų koordinavimas per laiką tarp dviejų ar daugiau asmenų. Kai matome, kad linkčiojame kartu su mūsų pokalbio partneriu arba kartu šypsomės žiūrėdami juokingą filmą, tai yra sinchronija. Kai per koncertą ar linksmai žaisdami su vaiku suplojame rankomis su kitais, tai yra sinchronija.
Šaltinis: „Gordon Johnson/Pixabay“
Vystymosi tyrimai parodė, kad sinchronija ypač svarbi kuriant ryšį tarp tėvų ir kūdikių. Sinchroninis elgesys tarp motinos ar tėvo ir jų kūdikio atsiranda maždaug trečiąjį gyvenimo mėnesį. Nuosekli ir pasikartojanti sąveika padeda formuoti kūdikių psichinį pasaulį, kad jie galėtų patirti savo pasaulį kaip saugų ir turtingą. Tėvų ir kūdikių sinchroninės būsenos yra nervų, fiziologinių, psichinių, socialinių ir elgesio sistemų vystymosi pagrindas. Kaip žmonių tėvų elgesys skiriasi tarp individų, taip skiriasi ir tėvų ir kūdikio sinchronija. Kai kurios poros rodo aukštą sinchroninių būsenų laipsnį, o kitos – žemesnį.
Bet kuriuo atveju sinchronija yra mažuma. Jis gyvena tarp asinchronijos akimirkų. Socialinės sąveikos metu mes judame pirmyn ir atgal tarp sinchronijos ir asinchronijos. Apsvarstykite akių kontaktą kaip pavyzdį. Mes dažnai keičiame savo žvilgsnį, nuolat ir dinamiškai judame nuo kontakto su partneriais prie akių kontakto nebuvimo. Mano tyrimų laboratorijoje neseniai pasiūlėme, kad šie dinamiški pokyčiai yra susiję su teigiamais santykių ir socialinių gebėjimų aspektais.
Elgesio tarp tėvų ir kūdikių sinchroniškumas yra įtrauktas į dinamines biologines ir neuronines funkcijas, kurios vystosi vykstant patirčiai – nuolat formuojasi ir formuojasi elgesio sinchronija. Šie biologiniai procesai suteikia papildomą atstovavimo ir supratimo lygį tarpasmeniniam koordinavimui. Pavyzdžiui, mes žinome, kad yra hormonų, tokių kaip oksitocinas ir kortizolis, taip pat autonominės nervų sistemos žymenys, pavyzdžiui, širdies susitraukimų dažnis, ir tam tikri neuroniniai tinklai, tokie kaip empatijos sistema, kurie yra susiję su sinchronija.
Šaltinis: Henning Westerkamp/Pixabay
Bet kaip bus vėliau gyvenime? Kai užaugame, pradedame jungtis į grupes, kurios labai formuoja mūsų tapatybę. Stebėtina, kiek mažai tyrimų buvo panaudota neurobiologiniam ar fiziologiniam sinchronijos pagrindui, atsižvelgiant į grupės patirtį per visą gyvenimą. 2014 m. nuomonės straipsnyje keletas kolegų ir aš pažymėjome: „Gimstame į grupes ir labai anksti „prisijungiame“ prie kitų. Grupės yra labai svarbi mūsų veikimo visuomenėje dalis… Nuo darželio iki klasės ir suaugusiųjų profesinių organizacijų – grupės yra mechanizmas, kuriuo mes rūpinamės vieni kitais, dirbame ir žaidžiame, kuriame ir naikiname. Jie mus moko, ką jausti ir dažnai kada jausti. Iš grupių mes sužinome apie savo tapatybę ir savo įsitikinimus apie kitus… Socialinė psichologija mus moko, kad grupės formavimosi procesas yra toks elementarus, kad grupės narių ryšio jausmas atsiranda labai greitai, sukuriant saugumo ir priklausymo jausmą bei formuojant suvokimą, elgesys, tapatybė ir įsitikinimai“.
Toliau kvietėme mokslininkus, kad jie spręstų tarpasmeninius sinchronijos procesus grupėse, nes jie atspindi grupės narių ryšius. Mes pasiūlėme, kad bendri grupės procesai, kaip ir tėvų ir kūdikių sąveika, taip pat turėtų skirtingus neurofiziologinius pagrindus, kurie nebuvo išsamiai ištirti. Ir iš tiesų, pastaraisiais metais mano laboratorija dalyvavo keliuose didelio masto projektuose, kuriuose tiriami grupės procesai iš biologinės perspektyvos, daugiausia dėmesio skiriant sinchronizmui ir koordinavimui. Šiuos tyrimus toliau aprašysiu būsimuose įrašuose.
