Nors žmonės patiria daugybę traumų, smurtą patyręs žmogus patiria didelę traumą. Tačiau netinkamo elgesio pobūdis gali atgrasyti asmenį nuo pagalbos. Pavyzdžiui, jei prievarta nėra fizinė ar seksualinė, asmuo gali to nelaikyti „tikra trauma“. Jis arba ji mano, kad nerimas yra nepagrįstas ir jaučia gėdą dėl neigiamų emocinių reakcijų. Dažnos tokios mintys: „Man viskas gerai. Kitiems žmonėms viskas daug blogiau. Sumenkinus įvykį, asmuo gali jį sušluoti po kilimėliu.
Tačiau emocinė prievarta yra traumuojanti. Tai griauna žmogaus savęs jausmą ir sukelia stiprų nerimą. Dažnai suaugusiųjų santykiuose tai yra klastinga, nes žmogus yra manipuliuojamas manydamas, kad prievarta yra jo kaltė. Dėl to žmogus lieka santykiuose ir patiria papildomą netinkamą elgesį.
Augimas su emociškai smurtaujančiais tėvais taip pat traumuoja. Dažnai vadinama „prisirišimo trauma“, tėvai nuolat įspėja vaiką už jausmą, kuris tėvui nepatinka, stokoja empatijos ir nuolat kelia gėdą bei kaltę. Emociškai nepasiekiamas tėvas neleidžia vaikui įtvirtinti stipraus savęs jausmo, todėl vaikas nuolat nepasitiki ir abejoja tuo, ką jaučia ir yra kamuojamas nerimo. Šis vaikas dažnai išauga į suaugusįjį, kuris jaučiasi netinkamas, nerimauja ir nerimauja.
Nors fizinės, seksualinės, emocinės ir prisirišimo traumos kenkia asmens psichinei sveikatai, asmeniui, kuris sumažina asmeninę traumą, gali prireikti patvirtinimo, kad trauma yra reikšminga. Priėmęs traumą kaip „tikrą“, žmogus gali priimti pagalbą. Asmuo, kuris stengiasi apdoroti traumą, užsiimdamas terapiniais veiksmais, atkuriančiais emocinę tvirtybę, gali sugebėti įveikti probleminius išgyvenimus. Nerimą keliančių scenarijų apdorojimas su patikimu asmeniu ir aktyvus kasdieninis įveikimo mechanizmas gali padėti žmogui ilgainiui atsigauti ir įveikti traumą.
Arba asmuo, kuris maksimaliai padidina praeities traumą, gali nesąmoningai panaudoti patirtį, kad išvengtų dabartinių pareigų. Įsitvirtinęs „aukos pozicijoje“, žmogus jaučiasi bejėgis ir negali judėti į priekį. Atsparus kasdienių įveikos mechanizmų įgyvendinimui ir gynybinis terapijoje, asmuo vengia kritinės atsakomybės ir lieka paralyžiuotas.
Asmuo, veikiantis iš aukos mentaliteto, gali nuolat naudoti traumą kaip būdą manipuliuoti kitais ir sulaukti užuojautos bei dėmesio. Prigludęs prie jos kaip preteksto, kad išvengtų atsakomybės už klaidas ir nesėkmes, žmogus lieka įstrigęs. Užuot atsigavęs ir atsitraukęs nuo sunkumų, traumuojantis įvykis tampa nuolatiniu ramentu.
Deja, žmogus, kuris naudojasi praeities sužalojimais, kad išvengtų atsakomybės dabartyje, yra linkęs į save naikinantį elgesį. Gali būti, kad asmuo tiki, kad turi dingstį „atsitraukti“, todėl tampa įprasta, kad ji traumą naudoja kaip „laisvą leidimą“, kad elgtųsi savanaudiškai ir stokoja empatijos kitiems.
Tokiu atveju artimiesiems gali prireikti laikytis „kietos meilės“ požiūrio. Priminkite jai, kad trauma neapibrėžia, kas ji yra. Pakvieskite ją į jogos, tai chi ar keramikos užsiėmimus. Venkite įgalinančio elgesio ir meskite iššūkį jos „aukos pozicijai“. Taip pat gali būti būtina užtikrinti terapeutą, kuris specializuojasi pažinimo iškraipymų srityje.
Iš esmės asmuo, kuris sumažina traumą, gali nenorėti gauti pagalbos, nes neįvertina įvykio svarbos. Tačiau, jei ji atpažins simptomų pasekmes kaip traumos ar tebesitęsiančios traumos įrodymą, gali būti, kad ji gaus profesionalią pagalbą. Rimtos pastangos ištaisyti įvykio sukeltus savigarbos ir psichinės sveikatos trūkumus gali sumažinti nerimo simptomus. Noras dalyvauti kasdieniuose įveikos mechanizmuose, tokiuose kaip joga, tai chi, laikas, praleistas gamtoje, meno terapija, muzikos terapija ir gyvūnų terapija, gali padėti sukoncentruoti ir sutvirtinti žmogų bei padėti greitai pasveikti. Ir atvirkščiai, žmogus, kuris maksimaliai išnaudoja praeities traumą, gali tai panaudoti kaip pasiteisinimą, kad išvengtų svarbių pareigų dabartyje. Įsivaizduodami save kaip nuolatinę auką, asmuo turi galimybę sukaupti visą empatiją, vengiant jos suteikti kitiems.
