Vienas iš iššūkių būti žmogumi yra pasiekti pusiausvyrą tarp prieštaringų nepriklausomybės troškimų (individualumo ir laisvės) ir intymumo bei reikšmingų kitų priimtinumo troškimo. Priklausomybės poreikis yra įsišaknijęs mūsų prisirišimo sistemoje. Prieraišumas yra įgimta sistema, skatinanti kūdikį siekti globėjo artumo, ypač pavojingose ir neapibrėžtose situacijose.
Prisirišimo sistema vaidina svarbų vaidmenį reguliuojant emocijas, leidžiančią asmenims susidoroti su nerimą keliančiais įvykiais. Kai asmenims (kūdikiams, vaikams ar suaugusiems) kyla grėsmė ar iššūkis, prisirišimo sistema suaktyvėja ir ima pastangas palengvinti nerimą ir atkurti jaučiamą saugumą. Atsakant į tai, prisirišimo figūra suteikia komforto ir nuraminimo, todėl nelaimės ištikti asmenys gali atgauti ramybės jausmą.
Jaučiamas saugumo jausmas suteikia pasitikėjimo, kad esate vertas kitų meilės ir kad svarbios jūsų gyvenimo figūros prireikus reaguos ir palaikys. Šis saugumo jausmas yra atsparumo šaltinis esant poreikiui ir psichikos sveikatos bei socialinio prisitaikymo pagrindas. Saugūs žmonės suvokia save kaip vertingus, mylimus ir ypatingus. Jie jaučiasi suprasti, patvirtinti ir priimti savo prisirišimo figūrų.
Pakartotinės sąveikos su prisirišimo figūromis psichiškai formuojamos kaip streso valdymo strategijos „jei-tada“: „Jei kreipsiuosi į savo partnerį, jausiuosi saugus“. Dėl kondicionavimo komfortą teikiantis asmuo tampa saugumo ir palengvėjimo jausmu. Tai reiškia, kad tiesiog galvojimas apie prisirišimo figūrą, net jei jos nėra, gali padėti jaustis ramiai ir saugiai.
Tačiau kai asmens prieraišumo rodikliai yra nepatikimi arba atstumiantys, asmuo gali tapti chroniškai nesaugus dėl artimų santykių. Nesaugiai prisirišęs asmuo abejoja kitų prieinamumu ir parama, nerimauja dėl savo socialinės vertės. Todėl jie taiko skirtingas strategijas, kaip kovoti su grėsmėmis ir neigiamomis emocijomis. Šie nesaugūs elgesio modeliai yra žinomi kaip gynybinis vengimas ir nerimastingas prisirišimas.
Vengiantis stilius apima prisirišimo poreikių neigimą, su prisirišimu susijusių minčių ir emocijų slopinimą. Vengiantis žmogus nepasitiki santykių partnerių geranoriškumu ir stengiasi išlaikyti emocinę nepriklausomybę bei atstumą. Vengiantis asmuo jaučiasi įstrigęs, kai yra per arti kitų.
Priešingai, žmogus, turintis didelį prieraišumo nerimą, nerimauja, kad prireikus partnerio nebus. Nerimastingas žmogus atkakliai bando gauti patikinimo ir meilės iš kitų, iš dalies dėl to, kad asmuo abejoja savo vertu. Nerimastingi prisirišę žmonės yra susirūpinę atstūmimo baimėmis. Šios baimės gali paskatinti juos naudoti seksą, kuris yra puikus būdas siekti artumo, patenkinti nepatenkintus prisirišimo poreikius (pavyzdžiui, pasiekti intymumą, pritarimą ir pasitikėjimą).
Ankstyva prisirišimo sąveika kartais formuoja žmonių prisirišimo modelius vėliau suaugusiųjų gyvenime. Pavyzdžiui, saugus suaugęs asmuo palaiko panašius santykius su savo romantišku partneriu, jaučiasi saugus ir susijęs, o sau ir savo partneriui leidžia laisvai judėti. Kita vertus, romantiško partnerio netektis gali sukelti depresiją žmonėms, turintiems didelį prieraišumo nerimą, nes jų nerimas yra konkrečiai susijęs su išsiskyrimu ir palikimu.
Tie, kurie kenčia nuo panikos priepuolių, dažnai turi vaikystės atsiskyrimo nerimą. Staigus socialinio atsiskyrimo sužadinimas gali sukelti panikos priepuolius. Panikos priepuoliai ir atsiskyrimo nerimas verčia jaustis taip, lyg komforto ar stabilumo centras būtų staiga pašalintas.
Laimei, tyrimai rodo, kad žmogaus prisirišimo sistema, kartu su saugumo jausmu, gali būti pakeista į gerąją pusę. Pavyzdžiui, santykių partneris, kuris veikia kaip patikimas saugumo veikėjas, gali atkurti jaučiamo saugumo jausmą ir padėti žmogui saugiau veikti. Terapija taip pat gali būti naudinga. Veiksmingas gydymas per reflektyvų supratimą ir pažintinį pakartotinį įvertinimą gali palengvinti neuroplastinius paciento sąmonės pokyčius ir padidinti gebėjimą saugiai prisirišti.