Mus nuolatos bombarduoja mintis, kad visi kiti pasaulyje myli save. Kai žiūrime į savo socialinės žiniasklaidos svetaines, mus užplūsta besišypsančių, besimėgaujančių savo gyvenimu, nuostabių dalykų darančių nuostabiose vietose su nuostabiais žmonėmis. Net kiti, kurie dalijasi savo gana įprasta gyvenimo patirtimi – vaikščiodami parke, valgydami, mėgaudamiesi mėgstama daina – mums atrodo, kad visi kiti suprato, kaip mylėti save. Atrodo, kad jie yra laimingi, patenkinti ir apskritai gerai jaučiasi savimi ir savo gyvenimu.
Šaltinis: Mayur Gala/Unsplash
Tiems iš mūsų, kurie myliu save ir savo gyvenimą be jokių klausimų ir pauzės, tie vaizdai yra nuostabūs. Tačiau dažnai šis nuolatinis įspūdis, kad meilė sau yra lengvai įgyjamas atributas, atsigręžia. Nes kažkur pakeliui, tarp visos mus supančios meilės sau ir kurią galime turėti sau, mūsų galvoje iškyla nepatogi mintis:
„Aš nekenčiu savęs.”
Koks jausmas nekęsti savęs? Ši patirtis gali būti tiek išsklaidyta, tiek trikdanti. Dažnai tai yra tik žarnyno reakcija. Mes nebūtinai tiksliai žinome, kodėl nekenčiame savęs – tiesiog žinome, kad tai tiesa. Mums tai atrodo taip pat realu, kaip ir tada, kai nekenčiame kito žmogaus. Tačiau kitiems neapykanta sau asocijuojasi su aiškiau apibrėžtomis mintimis. Jaučiame, kad neturime atperkamosios vertės. Esame nieko verti ir nenaudingi.
Ekstremaliausiais atvejais norime atsijungti nuo neapykantos sau ir nutraukti santykius su savimi. Mes galime pasyviai mąstyti apie mirtį ar net aktyviai galvoti apie savižudybę. Ir kai mes patiriame neapykantos sau gelmes, mūsų neapykanta savimi visada egzistuoja tiesiai po paviršiumi, tykodama, pasiruošusi pakelti savo bjaurią galvą, kai būsime labiausiai pažeidžiami.
Kaip mes pradėjome nekęsti savęs?
Nėra vieno aiškaus kelio į neapykantą sau. Tačiau paprastai kalbant, dažnai yra galutinis bendras kelias. Mes paprastai nekenčiame savęs, nes jaučiamės bejėgiai dėl savo gyvenimo. Jaučiamės taip, lyg norėtume, kad viskas būtų kitaip, bet dėl kokios nors priežasties nemanome, kad galime pasikeisti. Galbūt tai yra daugybė bendravimo su šeimos nariais, dėl kurių jaučiamės blogai. O gal patyrėme traumuojantį įvykį, dėl kurio kaltiname save.
Kartais neapykanta sau yra stipriai susijusi su psichine liga, ypač depresija. Nors daugelis žmonių teigia, kad depresiją sukelia neapykanta sau, mano patirtis dirbant su depresija kovojančiais žmonėmis rodo, kad neapykanta sau yra reakcija į nesugebėjimą kontroliuoti savo nuotaikos. Jie jaučiasi bejėgiai dėl pasikartojančios ir nenuspėjamos neigiamos nuotaikos.
Dažnai pajutę bejėgiškumą, vedantį į neapykantą sau, ne tik patiriame didelį emocinį skausmą ir kančią, bet ir esame įsitikinę, kad nebesugebėsime pasiekti savo tikslų ar savo gyvenimo tikslo. Ir todėl esame bejėgiai turėti gyvenimą, kurio norime. Be to, keičiasi mūsų vidinis dialogas. Mes nustojame „pokalbį“ su savimi ir pradedame save daužyti.
Mes net nebeabejojame savo neapykanta sau. Mes tiesiog patiriame jausmus ir kartojame mintis vėl ir vėl. Šis skausmingų emocijų ciklas, nesugebėjimas keisti savo gyvenime ir emociškai sumušti save sukuria toksišką spiralę, iš kurios mums sunku atsigauti.
Taigi, kaip nustoti nekęsti savęs?
Nuo tada, kai kalbėjausi su „Grammy“ apdovanojimą pelniusiu muzikantu Shawnu Colvinu, daug galvojau apie šį klausimą Hardcore humanizmo podcast’as. Mūsų pokalbio metu Colvinas paaiškino, kaip ji kovojo su depresija ir alkoholizmu ir kaip patyrė savigraužą pandemijos metu. Ir išmintis, kuria ji dalijosi apie tai, kaip ji susidorojo su depresija, padėjo man suprasti, kaip galime susidoroti su neapykanta sau. Iš esmės, norėdami nuraminti savo neapykantą sau, turime susidraugauti su savo neapykanta sau, o ne ją atmesti.
Pirmas žingsnis link susidraugavimo su neapykanta sau yra iššūkis nuomonei, kad visi kiti žmonės visą laiką myli save visiškai ir visiškai. Tai tiesiog netiesa. Didžioji dalis to, ką matome socialinėje žiniasklaidoje, yra siekiamybė, o ne visapusiškas jų gyvenimo vaizdas. Tačiau jei pripažinsime, kad daugelis žmonių kovoja su neapykanta sau, jausimės mažiau vieniši ir izoliuoti.
Antra, viena iš svarbiausių ir kritiškiausių klaidų, kurias darome, kai užsiimame neapykanta sau, yra tai, kad manome, kad tai yra galutinis mūsų pačių ir mūsų gyvenimo sprendimas. Taip elgdamiesi užkertame kelią bet kokiai naujai informacijai, kuri gali iššaukti mūsų neapykantą sau. Turime pereiti nuo sprendimo rėmo prie mokymosi rėmo. Kolvinas šią gyvenimo poziciją pavadino nuolankumu. Čia mes stengiamės išlikti atviri naujiems pokalbiams, kurie gali iššaukti mūsų savęs nekenčiantį požiūrį.
Be to, kai atveriame savo protą iššūkiui savo neapykantai sau, galime ieškoti būdų, kaip kovoti su bejėgiškumu, kurį jaučiame, imdamiesi kokių nors veiksmų. Pavyzdžiui, kai jaučiamės prislėgti, galime jaustis tokie nedarbingi, kad negalime eiti į darbą ar net išlipti iš lovos. Būtų natūralu, kad tomis akimirkomis jaustumėmės bejėgiai. Tačiau galime apsidairyti ir ieškoti bet kokio veiksmo – kad ir koks iš pažiūros mažas – ką galime padaryti. Pavyzdžiui, net televizoriaus įjungimas ir žiūrėjimas yra veiksmas. Galų gale atsikelti iš lovos ir atsikelti ant sofos yra veiksmas. Mes darome tai, ką galime, kai galime, kad padidintume pagreitį ir mestume iššūkį paralyžiuojančiam bejėgiškumo jausmui.
Be to, norėdami kovoti su neapykanta sau, turime iš naujo pradėti pokalbį su savimi, o ne įsitraukti į pasikartojančius emocinius sukrėtimus, kuriuos patiriame patys. Tai procesas, kurio metu mes tikrai susidraugaujame su savo neapykanta sau. Turime išklausyti ir patvirtinti jaučiamą bejėgiškumą ir pripažinti, kad neapykanta sau yra to pykčio, kylančio iš bejėgiškumo, išraiška. Šis dialogas kartu su nuolankumu ir veiksmais pradeda doresnį ciklą – tokį, kuriame priimame ir suprantame save ir stengiamės būti užjaučiantys. Šis užuojautos sau procesas ilgainiui tampa nauju balsu, kuris egzistuoja šalia ir galbūt net galiausiai pakeis neapykantą sau.
Galiausiai, kai patiriame savigraužą, dažnai atsiribojame nuo kitų. Labai svarbu ieškoti žmonių – terapeutų, paramos grupių, draugų ir šeimos narių – kurie suprastų, kad kovojame su neapykanta sau, ir palaikytų mus, kai išmokstame elgtis gailestingiau. Svarbu, kad šie žmonės suprastų ir užjaustų mūsų neapykantą sau, o ne bandytų ją slopinti.
O susidraugavę su savo neapykanta sau, galime pradėti kelią į naują pokalbį su savimi.
