Kad galėtų susitvarkyti su mus supančiu pasauliu, žmonės turi tam tikrą psichologinės gynybos priemonių rinkinį – formaliau vadinamą gynybos mechanizmais – kurie padeda mums orientuotis pasaulyje ir apsisaugoti nuo neigiamų jausmų.
Šios apsaugos priemonės gali būti ypač naudingos sprendžiant stresines situacijas, pavyzdžiui, naudojant dėkingumą ar atleidimą. Arba jie gali tapti nesveiki, kai sukelia elgesį, jausmus ar mintis, kurie tiesiog verčia mus jaustis priblokšti arba persmelkti neigiamų emocijų.
Vienas konkretus gynybos mechanizmas, žinomas kaip perkėlimas, iš esmės atsiskleidžia kaip pažodžiui paimant jausmus, priklausančius vienai situacijai, ir išdėstant juos kitur. Užuot sprendęs stresą keliančią situaciją, žmogus jaučia, kad saugiau sutelkti dėmesį į temą, asmenį ar situaciją, kai nėra tiek daug pavojuje arba kurią galima geriau kontroliuoti.
Pavyzdžiui, jei moteris pyksta po to, kai su ja nepagarbiai kalbėjo jos viršininkas, pykčio atsakymas jai gali kainuoti darbą, kurio ji tiesiog negali sau leisti prarasti. Vietoj to, ji gali tiesiog išstumti neigiamas emocijas, kai tiesioginės ir metaforinės išlaidos nėra tokios didelės, ir perimti tai savo sutuoktiniui. Taigi, užuot sutelkusi dėmesį į tikrąją problemą – tai, kad su ja buvo blogai elgiamasi darbe – ji gali išstumti tuos jausmus ir perkelti juos į kažką, ką galėtų geriau kontroliuoti – santykius, kuriuos palaiko su sutuoktiniu. Kadangi norint išspręsti tikrąją problemą, reikėtų konfrontacijos ir konflikto įgūdžių, nesąmoningai būtų lengviau emociškai „užkibti“ santykiuose, kuriuose ji geriau valdo.
Poslinkis, kiek tai susiję su gynybos mechanizmais, yra gana dažnas reiškinys; tačiau atidžiai stebėdami, kokius jausmus kur išstumiame ir juos analizuodami (tikiuosi, pasitelkę kvalifikuotą specialistą), galime atskleisti trūkstamus įgūdžius, juos tobulinti ir siekti visavertesnio gyvenimo.
