Kaip transpersonalinis psichologas, mane labai domina dvasinis žmogaus būklės aspektas. Mokymosi metu mane sužavėjo sužinoti apie dvasinės padėties terminą. Nors ši sąvoka turi panašumų su psichozės sąvoka, mano galva, atrodo, kad ji turi teigiamą ir naudingesnę atmosferą, nes ji gali paskatinti transformaciją arba įgalinimo jausmą.
Terminą dvasinė ekstremali situacija (kartais vadinama psichodvasine krize) sugalvojo psichoterapeutė Christina Grov ir jos vyras psichiatras Stanilovas Grovas. Paprastai tai įvyksta po fizinio ar emocinio gyvenimo gerinimo ar baimę keliančios patirties arba ją sukelia. Tai taip pat gali sukelti miego trūkumas arba su gimdymu, persileidimu ar abortu susiję dalykai. Ekstremalūs seksualiniai išgyvenimai taip pat gali sukelti dvasinę krizę. Kartais trigeris gali būti susijęs su gilia dvasine praktika ar meditacija. Kitas įdomus faktas yra tai, kad dažnai tie, kurie patiria dvasines krizes, ieško saviraiškos menuose, tapydami, muzikuodami ar rašydami – visomis sielos kalbomis.
Dvasinės ekstremalios situacijos gali būti klasifikuojamos kaip didžiausios patirtys, praeities gyvenimo išgyvenimai, nukreipimas su dvasiniais vadovais, Kundalini patirtis, tamsios ir naktinės nuosavybės, mirties artimos patirtys, susidūrimai su NSO arba priklausomybė nuo narkotikų ir alkoholio.
Atrodo, kad kultūrinis pagrindas gali nulemti, ar patirtis įvardijama kaip psichozinė ar dvasinė. Pavyzdžiui, tokie asmenys kaip šamanai, pranašai, dvasiniai mokytojai, šventieji ar šviesuoliai gali būti laikomi puikiais, nes jie pranoksta žmogaus patirtį. Tačiau kiti, turintys panašią patirtį, gali būti vadinami psichoziniais, nors abi grupės gali gauti naudos iš patirties arba pasikeisti.
Tiek psichoziniai, tiek dvasiniai išgyvenimai apima pabėgimą nuo ribojančių savojo aš ribų, o tai sukelia didžiulį pakylėjimą ir laisvę, kai ribojančios savasties kontūrai tirpsta. Antropologai dokumentavo, kaip tokia patirtis kartais atgaivina kultūrą (Wallace, 1956). Transpersonaliniai psichologai mano, kad dvasinė krizė gali būti gana galinga, nes patirtis yra linkusi peržengti ego ir gali būti natūralus vystymosi procesas, turintis psichologinių ir dvasinių elementų.
Pavyzdžiui, Stanislav ir Christina Grof dvasinę krizę apibūdino kaip krizę, dažnai sukeliančią intensyvias emocijas, neįprastas mintis ir elgesį bei suvokimo pokyčius. Ši krizė dažnai apima dvasinį komponentą, pavyzdžiui, mirties ir atgimimo išgyvenimus, vienybę su visata ir susitikimus su galingomis būtybėmis. Tokios krizės sukelia gilių psichologinių ir dvasinių pokyčių potencialą (Grof & Grof, 1989), tačiau dažnai atrodo panašios į psichozinius sutrikimus.
Dvasinės kritinės padėties patirtis, jei ji valdoma ir gydoma prižiūrint, gali pakeisti gyvenimą ir suteikti žmogui gilesnį aistros, išminties, meilės ir gyvenimo potraukio jausmą bei išplėsti pasaulėžiūrą ir bendrą psichosomatinę sveikatą. Nepriklausomai nuo pasirinkto gydymo metodo, tiek paciento, tiek terapeuto įrašų įrašymas tikrai bus naudingas, visada turint omenyje, kad įvykio pažintis yra labai svarbi. Klientui taip pat gali būti įdomu peržiūrėti ir palyginti žurnalo įrašus, jei būtų vėlesnių įvykių.
Jei tikime principu, kad visos patirtys yra transformuojančios, tuomet iš kiekvieno iš jų galima ko pasimokyti – tuo metu ar vėliau lyginant žurnalo įrašus. Tačiau yra tikimybė, kad iš dvasinės kritinės situacijos galima pasimokyti daugiau nei iš psichozės epizodo, nes tai gali būti gilesnė patirtis. Kaip kartą pasakė Sokratas: „Didžiausi palaiminimai mus pasiekia per beprotybę, jei beprotybę mums suteikia dieviška dovana“ (Dodds, 1951).
Budistų lyderiai, tokie kaip Jackas Kornfieldas (1989), teigia, kad geriausia pažymėti tokio tipo patirtį visiškai su ja nesusitapatinus. Jis taip pat rekomenduoja išlaikyti pusiausvyros jausmą ir įžeminti save, atkreipiant dėmesį į kūną ir žemę.
Idealiu atveju terapeutas turėtų kiek įmanoma normalizuoti patirtį ir išreikšti ją lavinamuoju bei transformuojančiu būdu. Tai geriau, kad klientas jaustųsi neįprastai. Taip pat naudinga pabrėžti tai, ko galima pasimokyti iš situacijos. Patirtis turėtų būti vertinama kaip konteineris arba galimybė gydytis, transformuotis ar augti, o ne į tai, kas kenkia. Apibendrinant galima teigti, kad pagrindinis skirtumas tarp psichozės ir dvasinės skubios padėties yra labiau susijęs su diagnostiku ir siūlomu gydymu nei bet kas kitas.
