Psichinės sveikatos permąstymas
Šaltinis: Eric Maisel
Kadangi rašau autoritarinių sužalojimų – autoritarinių tėvų, brolių ir seserų, kitų šeimos narių, dvasininkų, mokytojų, viršininkų, savo sutuoktinio ar kažkieno kito žmogaus sukeltos psichologinės žaizdos – nuolat sulaukiu šio klausimo, užduodamo įvairiais būdais: „Ar galima nekęsti savo tėvo? arba „Ar turėčiau jaustis toks kaltas, kad nekenčiu savo mamos?
Ko klausia klausėjas? Niekada nekalbama: „Ar aš klystu vertindamas savo tėvų žiaurumą? Jie žino, kad su jais elgiamasi žiauriai. Klausimas labiau verčiamas taip: „Ar turėčiau atsukti kitą skruostą ir būti geresniu žmogumi ir kažkaip atleisti ir mylėti šį tironą, net jei jis ir toliau man kenkia?
Atsakymas yra „Ne“. Nesvarbu, ar „kur nors parašyta“, kad tu turi mylėti, gerbti ir paklusti tironams – galite būti tikri, kad tai rašė koks nors tironas. Taip pat neturėtumėte susivilioti savo maloniais jausmais, kurie tik įrodo, kad turite širdį ir geros valios rezervuarą, ir priversti save pasilenkti, kad būtumėte malonūs tam, kas su jumis elgiasi žiauriai. Taip pat nesvarbu, ar šis žiaurus žmogus jūsų aktyviai nemuša ar kitaip fiziškai nekenkia, tarsi nemušti užtektų, kad būtų galima tinkamai auklėti.
Paimkite istoriją apie 17-metę merginą, kuri man atsiuntė el. laišką su temos eilute: „Nekenčiu savo tėvo. Ar aš negerai taip darau?” Ji paaiškino:
Nekenčiu savo biologinio tėvo. Kodėl? Ar jis paliko mane ir mano mamą vienus? Ne. Ar jis alkoholikas? Ne. Ar jis muša mane ir mano mamą? NE. (Tiesą sakant, norėčiau, kad jis būtų įtrauktas į smurtą šeimoje, kad bent turėčiau įrodymų ir galėčiau juos parodyti policijai!) Dar blogiau, jis yra autoritarinis. Bosas. Namo vyras. „Diktatorius“, apakintas savo ego.
Jis tiesiog niekada nenori tikėti, kad klysta arba kada nors gali klysti. Jam patinka gyventi kliedesyje, kad jis yra protingiausias ir geriausias iš visų. Ir jam malonu, kai kiti jaučiasi maži, niekam tikę ir nepageidaujami. Ir dėl to aš jo nekenčiu. Kartais aš tiesiog nekenčiu savęs, kad nekenčiu tokio blogo žmogaus…
… Jis yra priežastis, dėl kurios aš galvoju apie save kaip apie žmogų, kurio nepakanka. Bet mama mane išmokė nepasiduoti gyvenimui. Vienintelis dalykas, kurį ji man visada sako: „Ego ir požiūris neišgydo. Toks jis yra ir mes nieko negalime padaryti. Bet ką galime padaryti, tai tikėti savimi, žmonėmis, kuriuos mylime, ir paleisti. Atleisk. Ir pradėkite iš naujo. Atminkite, kad tai taip pat praeis.
Bet įdomu, ar tikrai turiu jam atleisti?
Yra daug tradicijų, kurios įspėja mylėti, mylėti, mylėti. Tai labai patogi padėtis tiems, kurie užima valdžią. Jie tironizuoja, manipuliuoja ir kitaip save aukština, o tu turi mylėti, mylėti, mylėti.
Taip, yra rimtų priežasčių neapkęsti, nes neapykanta iš tikrųjų yra rūgšti emocija. Bet ar jūs turite teisę į savo teisėtą neapykantą, yra kitas dalykas. Žinoma, jūs turite teisę į tai. Nesvarbu, ar turite leidimą nekęsti, ar ne, tai nėra tirono raginimas.
