Kodėl kai kurie žmonės verčia mūsų širdis plakti smarkiau, plazdėti skrandį, o skruostai suteikia rausvą spindesį? Ir kodėl taip dažnai tie patys žmonės galiausiai mus nuvilia?
Atsakymas yra toks, kad „chemija“, kurią jaučiame susitikę su savo „ypatingu kitu“, gali būti ne suderinamumo ar meilės ženklas, o skubus ir nesąmoningas troškimas iš naujo gyventi ir perrašyti savo praeitį. Šis neteisingas mūsų emocijų aiškinimas gali sukelti didelių santykių klaidų ir apgailestavimą, taigi, kaip mes galime tapti tikslesni savo vertinimuose ir sprendimuose?
Svarbiausia, kad turime suprasti, kaip veikia emocijos, kurios yra mūsų kūno reakcija į patirtį. Kai tas „ypatingas žmogus“ verčia mūsų širdį plakti, kas vyksta toliau – bent jau kalbant apie mūsų vidinę reagavimo sistemą – mes „pavadiname“ šias emocijas. Pavyzdžiui, prakaituotus delnus, pulsuojančią širdį ir paraudusią odą galime pavadinti „stipriu potraukiu“. Paprastai toks kūno reakcijų įvardijimas vyksta greitai, automatiškai ir nesąmoningai.
Tačiau emocijos, kurias daugelis iš mūsų sieja su seksualiniu potraukiu, yra labai panašios į tas, kurios kyla, kai mūsų smegenys yra stimuliuojamos. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad streso hormono kortizolio padaugėja pradinėse „įsimylėjimo“ stadijose. Tai nenuostabu, kai sužinome, kad mūsų grėsmingų smegenų (pavojus / vengimas) ir varomųjų smegenų (jaudulys / požiūris) emocijas skatina tas pats mūsų nervų sistemos dalis. Taigi, kai tas ypatingas žmogus sumuša mūsų širdį galėtų interpretuokite tą emocinį atsaką kaip „meilę“ (kreipkitės į šį asmenį) ir galėtume taip pat interpretuokite tai kaip baime pagrįstą įspėjimą (venkite šio asmens).
Deja, svaiginantis cheminių medžiagų kokteilis, išsiskiriantis susidūrus su tam tikrais žmonėmis, išjungia mūsų gebėjimą aiškiai ar giliai mąstyti ir priimti labiau pagrįstus sprendimus. Didėjant kortizoliui, dopaminui ir adrenalinui, išsenka neuromediatoriaus serotonino kiekis, o mažas serotonino kiekis lemia tai, ką Harvardo medicinos tyrėjas Richardas Schwartzas apibūdina kaip ‘įkyrios, beprotiškos, nerimą keliančios mintys, viltys ir ankstyvos meilės siaubas“. Kitaip tariant, obsesinis-kompulsinis elgesys, susijęs su romantišku susižavėjimu.
Kokia šių dramatiškų emocijų funkcija ir kodėl mes jas jaučiame, jei jos gali mus paklaidinti meilėje? Vienas atsakymas yra tas, kad šios emocijos kyla dėl to, kad šis asmuo sužadino mūsų veiklą be sąmonės. Mūsų pasąmonė juose „mato“ galimybę išreikšti save, ką ji visada bando padaryti, pavyzdžiui, mūsų sapnuose, veiksmuose, kurie atrodo „nebūdingi“, mūsų „nepriimtinose“ mintyse ir mūsų ekstremaliose emocinėse bangose. Atsižvelgiant į tai, kad mes dažniausiai stumiame nemalonus ir skausmingas prisiminimai į mūsų pasąmonę, dažnai būtent juos sąmonė labiausiai nori išreikšti ir išspręsti.
Taigi žmonės, su kuriais patiriame labai stiprias emocines reakcijas, dažnai yra tie, kurie leidžia mums iš naujo patirti problemų ir iššūkius su kuriomis susidūrėme augdami. Šie patirtiniai prisiminimai saugomi kaip „didesnė vertybė“ nei laimingesni prisiminimai, nes mūsų smegenys yra sukurtos taip, kad nustatytų prioritetus ir atsimintų problemas ir kaip jas spręsti kaip svarbius „išgyvenimo duomenis“. Didesnės vertės prisiminimai lengvai suaktyvinami, o kartu su jais ir mūsų vaikiški atsakymai, poreikiai ir ilgesiai. Tai paaiškina, kodėl mes artėjame prie šių žmonių, o ne jų vengiame ir kodėl jie mums atrodo tokie užburiantys. Taigi mes tampame sužavėti kitų dėl dviejų svarbių priežasčių:
Pirma, mes patiriame susipažinimas – mes žinoti kaip būti šalia šio žmogaus, nes vaikystėje susidūrėme su tokiais žmonėmis kaip jie. Susipažinimas sukelia emocijas, kurias (klaidingai) interpretuojame kaip atitikimą ar tinkamumą. Šis asmuo, mūsų manymu, yra „vienas“. Antra, mūsų pasąmonė mato galimybę tai padaryti perrašyti praeitį. Šis ypatingas žmogus, padėdamas mums atkurti praeities modelius, suteikia mums galimybę gyventi iš naujo tuos modelius ir kažkaip, šį kartą, į įveikti juos. Kai esame įsimylėję, labai sunkiai dirbame, kad būtume malonūs, protingi, dievinantys ir patrauklūs tai asmuo (kuris yra toks panašus kad asmuo, kuris kažkada mus atstūmė ar kritikavo) mylės mus taip, kaip anksčiau nebuvome mylimi. Ir tarsi magija tikrai veiktų, ten, kur kažkada buvome nemylimi, dabar esame mylimi, ten, kur kažkada buvome nekompetentingi, dabar sugebame, o ten, kur kažkada buvo skausmas ir nusivylimas, dabar džiaugsmas ir pasitenkinimas.
Prievarta kartoti – polinkis atgaivinti ir kartoti praeities patirtį – yra labai dažna santykių dinamika. Tai yra dinamika, kai, pavyzdžiui, susituokiame su tokiais žmonėmis kaip mūsų tėvai. Vis dėlto, kai mes bendraujame su kitais kaip figūromis iš praeitis mes nesugebame jų pamatyti, kas jie iš tikrųjų yra. Toks aklas susižavėjimas beveik visada sukelia santykių problemų.
Kai tik suprasime, kad mūsų kūno reakcijos „nereiškia“ nieko apie kitas bet rodo tikrovę viduje mes patys tampame labiau motyvuoti atkreipti dėmesį ir domėtis savo vidiniu gyvenimu ir tikrosiomis motyvacijomis. Nors tokie atradimai iš pradžių gali būti skausmingi, galiausiai jie veda prie didesnio savęs suvokimo ir suvokimo aiškumo, kai kalbame apie mūsų pasirinkimus ir sprendimus meilėje.
