Pasitikėjimas savimi reiškia nepasitikėjimą savimi, kad žinai visus atsakymus, taip pat netikėjimą, kad visada darysi teisingus dalykus. Tai yra įsitikinimas, kad būsite malonus ir gerbsite save, nepaisant jūsų pastangų rezultatų.
Pasitikėjimo savimi apibrėžimas yra tvirtas pasitikėjimas savimi. Yra skirtumas tarp gyvenimo, kuris grindžiamas pasitikėjimu savimi, ir to, kuris nepasitiki savimi. Žvelgdami į savimi pasitikinčių žmonių pavyzdžius, pastebime, kad jie turi aiškumą ir pasitiki savo pasirinkimais. Jie yra priklausomi vienas nuo kito, o tai apima sveiką priklausomybę, o ne per daug priklausomus ar pernelyg nepriklausomus. Jie kalba su autoritetu, kilusiu iš gilios vietos, bet nėra arogantiški. Jie yra geri stebėtojai ir išugdė gebėjimą mokytis iš savo patirties – tiek sėkmių, tiek nesėkmių.
Kadangi jie gali pasitikėti savimi, kad padarę klaidų nebus baudžiami, jie gali atvirai pažvelgti į savo patirtį, nebijodami savęs nubausti. Jei mano darbotvarkė yra apsisaugoti nuo išorinių ar vidinių priekaištų, aš negalėsiu nagrinėti savo patirties, nes mano pagrindinis tikslas yra ne mokytis, o apsaugoti save.
Apgailestavimas pakerta pasitikėjimą savimi
Žodis kaltinimas turi žodį nusikaltimas. Daugelis žmonių gyvena labai apgailestaudami. Kai kurie žmonės klaidingai mano, kad neturėtumėte gailėtis. Toks įsitikinimas verčia juos labiau gailėtis. Žmogiška gailėtis. Tik psichopatas arba žmogus, kuris nesugeba nieko naujo išmokti, nesigailės.
Pats apgailestavimas nėra problema; kas mus įstringa apgailestaujant, yra pasipriešinimas pajusti visą jo gilumą. Tai nepaprastai sunku, kai neturime vidinių resursų, kad galėtume išlaikyti gailesčio mastą. Yra daugybė priemonių pasimokyti iš apgailestavimo ir atleisti sau.
Kuo didesnis apgailestavimas, tuo gilesnė gėda ir didesnė galimybė. Lygiai taip pat, kaip būdami užjaučiantys ir atlaidūs kitam žmogui, kuris galėjo mums pakenkti, galime sutelkti tą patį požiūrį į save. Kai parodome, kad pasimokėme iš klaidos, gailestis išgaruoja. Tada automatiškai atsiranda atleidimas ir pasitikėjimas savimi. Mes pateikiame įrodymų, kurie atspindi mūsų išmoktų dalykų integravimą.
Vidinio kritiko vengimas pakerta pasitikėjimą savimi
Žmonės, kurie neišmoko produktyviai susieti su savo vidiniu kritiniu balsu, su juo ginčysis arba paklus jo kaltinimams. Kai perkame neigiamą balsą, mes sumažiname savo pasitikėjimą savimi. Bandymas pabėgti nuo vidinio kritiko ir jo ignoravimas geriant, vartodamas narkotikus ar kitus blaškančius veiksnius, suteiks jam galios. Būdas ugdyti pasitikėjimą savimi – bendrauti su vidiniu kritiku ir parodyti jam, kad jis ima tiesos sėklą ir išpučia ją neproporcingai. Yra būdų, kaip pažinti kritiką, domėdamasis jo prigimtimi:
- Kas yra vidinis kritikas?
- Iš kur ji atsiranda?
- Koks jos tikslas?
- Ko tai iš mūsų nori?
- Kokia jos darbotvarkė?
- Koks jos darbas?
- Ar tai lavinama?
- Ar yra koks nors kitas būdas, išskyrus prieštaringumą, susieti su juo?
- Kaip mes atsispiriame vidiniam kritikui?
Kai klausomės vidinio kritiko, bendraujame su juo ir ugdome jį, atsistojame prieš jį. Galimas teigiamas poslinkis mūsų santykiuose su vidiniu kritiku.
Buvimas praeityje ar nerimas dėl ateities pakerta pasitikėjimą savimi
Aplink mus yra tiek daug galimybių, kurių praleidžiame. Jei gyvename apgailestaudami, gyvename praeitimi. Jei bijome būsimos kančios, gyvename ateitimi. Šoktelėdami pirmyn ir atgal tarp praeities ir ateities, mums trūksta dabarties. Jei nesame, negalėsime mokytis ir toliau perdirbti darydami tas pačias klaidas.
Kai tik nustosime koncentruotis į ateitį, jausimės nerimastingi ir pažeidžiami. Nerimas yra įsivaizduojamos gynybos išraiška siekiant išvengti problemų. Kai esame šalia, galime jaustis neapsaugoti. Iššūkis yra ugdyti drąsią širdį, kuri gali toleruoti vis ilgesnius buvimo laikotarpius. Ugdydami toleranciją ilgesniam nerimo jausmui, nesame pavergti baimės, o pasitikėjimas savimi savaime stiprėja.
Kai esame dabarties akimirkoje, tai yra didžiausia apsauga. Paradoksas yra tas, kad atrodo, kad nerimo teikiamos apsaugos atsisakymas yra pavojingas ir mums kyla pavojus. Tačiau gryno buvimo pažeidžiamumas yra didžiausia šventovė. Kai esame visiškai šalia, nėra baimės. Dažnai baisus protas pradeda sakyti: „Nors nekreipiate dėmesio į tuos dalykus, dėl kurių turėtumėte susirūpinti, gresia įvairūs pavojai. Reikia spręsti visokias problemas. Įvairūs žmonės laukia, kol tu jais pasirūpinsi. Nustokite leisti sau į šį vaikišką eksperimentą ir tęskite gyvenimą. Jei žmonės pamatys, kad tu darai ne tai, ką turėtum daryti, ir planuoji ateitį, jie iš tavęs neturės naudos.
Apgailestavimo ir buvimo nebuvimo sunkumas gali mus atverti taip, kad nebegalime išlaikyti ankstesnio savęs įvaizdžio ir pasaulėžiūros. Mokymasis valdyti vidinį kritiką išlaisvins energijos, reikalingos pasitikėjimui savimi ugdyti. Mokymasis išlikti esamame ir užmegzti teisingus santykius su vidiniu kritiku dirbkite kartu, kad taptume mūsų išganymo proveržiu.
Šie veiksniai kartu yra orientacijos į gyvenimą, kuriame laukiame naujų įžvalgų, pradžia. Dabar, nebebijodami būti atviri ir būti savo gyvenime, nerimas, atėmęs mūsų pasitikėjimą savimi, virto nekantru ateities mokymosi laukimu. Ir pasitikėjimas savimi dabar bus nuolatinis mūsų palydovas.
