Šaltinis: Bablekan, Wikimedia Commons/CC BY-SA 3.0
Baimė ir nerimas yra glaudžiai susiję. Abiejuose yra mintis apie pavojų arba galimybę susižeisti. Jie verčia mus narciziškai susirūpinti savimi.
Apskritai baimė vertinama kaip reakcija į konkretų, pastebimą pavojų, o nerimas – kaip išsklaidyta, tam tikra nekoncentruota, neobjektyvi, į ateitį orientuota baimė (Barlow, 2002). Taigi, baimė yra nerimas, susijęs su konkrečiu dalyku ar aplinkybe (Horwitiz, 2013). Pavyzdžiui, nerimas dėl mirties dažniau pasireiškia įkyraus nerimo, o ne konkrečios baimės pavidalu. Nerimas taip pat vadinamas emocinėmis būsenomis, tokiomis kaip abejonės, nuobodulys, psichiniai konfliktai, nusivylimas ir niūrumas.
Kokie veiksmai ir mintys būdingi baimei? Baimė verčia žmones bėgti slėptis (kovok arba bėk atsakas). Mes tampame susikoncentravę į save ir labai budrūs. Kai žmogus jaučia grėsmę, baimė suaktyvina medžiagų apykaitą laukiant neišvengiamo poreikio gintis arba bėgti, vyzdžiai išsiplečia, klausa tampa aštresnė, kad bijojamas asmuo ar gyvūnas galėtų geriau įvertinti situaciją. Dėl šio kraujo nutekėjimo nuo odos išsigandęs žmogus atrodo išblyškęs. Žmogus, kupinas baimės, gali būti paralyžiuotas.
Jei kas nors ko nors ima bijoti, ši baimė turi tendenciją plisti ir kitiems, kurie savo ruožtu ją platina toliau. Taip gali nutikti, nors iš pradžių baimei nebuvo jokio racionalaus pagrindo. Pavyzdžiui, apsvarstykite spūsties atvejį, kai minia žmonių kartu pradeda bėgti be aiškios krypties ar tikslo. Vadinasi, aukos yra uždususios, nes skuba siauru keliuku pabėgti.
Pyktis dažnai yra baimės išauga (Nussbaum, 2018). Pavyzdžiui, apsvarstykite mišrias emocijas skyrybų metu. Vyrų reakcijose dažnai vyrauja pyktis. Terapinis tikslas tokiose situacijose yra padėti jiems atpažinti, kad kai kurios jų neigiamos emocijos gali kilti iš liūdesio, įskaudintų jausmų ir baimės.
Priešingai, nerimui nereikia stimuliuojančio stimulo. Tai yra grėsmės numatymas, kurio bijoma, todėl nerimas gali sukelti nuolatinį budrumą dėl galimų grėsmių. Pavyzdžiui, panikos priepuolis apima baimės sistemos sąveiką su netinkamu ir netinkamu mokymusi (ty klaidingu pavojaus signalu). Panikai būdingi staigūs baimės ir neišvengiamo pražūties jausmai, taip pat daugybė nepatogių ir varginančių fizinių pojūčių, tokių kaip širdies plakimas, pasunkėjęs kvėpavimas, drebulys, skrandžio ir raumenų įtampa ir kt.
Dėl šio dviprasmiško nerimo pobūdžio sunku jį įveikti. Jei nežinome savo nerimo šaltinio, sunku susidoroti su problema. Galima nerimauti dėl dalykų, kurie beveik neabejotinai niekada mūsų nepaveiks.
Nerimas gali būti stiprybės šaltinis. Nerimastingas temperamentas gali lemti geresnius darbo rezultatus. Rollo May (1953, p. 390) rašo: „Nerimo valdymo problema yra sumažinti nerimą iki normalaus lygio, o vėliau panaudoti šį įprastą nerimą kaip stimulą, siekiant padidinti savo sąmoningumą, budrumą ir gyvenimo potraukį.
Nerimą keliantys asmenys dažniau yra labiau orientuoti į tikslą, labiau organizuoti ir drausmingi (Stossel, 2013). Jie efektyviai planuoja nenumatytus įvykius ir pasekmes, kurių kiti gali nepaisyti. Jie geriau rūpinasi savo sveikata. Trumpai tariant, nerimas yra produktyvus, kai jis nėra per didelis. Tiesą sakant, terapijos tikslas yra sumažinti nerimą, o ne jį pašalinti.
Nerimas retai būna patologinis, net jei jis yra stiprus, kol jis tampa lėtinis ir nuolat trukdo dirbti bei mėgautis gyvenimu. Kai nerimas yra per didelis ir atitrūkęs nuo realybės, jis nebeteikia tikslaus ir patikimo pavojaus signalo. Taigi galite jausti nerimą galvodami apie svarbų egzaminą, eidami į vakarienę, kurioje nepažįstate žmonių, ar keliaudami į nepažįstamą vietą. Šias nerimastingas mintis skatina „kas būtų, jei? mąstymas (pvz., „O jeigu aš neatliksiu visų studijų?“ arba „O jeigu aš nieko nepažįstu?“).
