Atsiklaupęs prieš milžinišką, blizgančią Sandoros skrynios rekonstrukciją, susirinkusieji uždėjo plikomis delnais ant medinio altoriaus, pabučiavo lygų paviršių, tada prispaudė rankas prie veido, prašydami Viešpaties apsaugos nuo koronaviruso. Per kitas 15 minučių daugiau nei tuzinas kitų tikinčiųjų atliko panašų atsidavimo rutiną, lygindami savo skruostus prieš papuošalus Saliamono šventykloje San Paule.. – Bažnyčios nepaiso koronaviruso apribojimų Brazilijoje ir Afrikoje, Financial Times, 2020 m. balandžio 2 d.
Nors dauguma bet kokio tikėjimo religingų žmonių bando prisitaikyti prie COVID-19 apribojimų, naujienos reguliariai praneša apie religinius kraštus, kurie nepaiso apribojimų. Jų nepaisymas kelia pavojų jų pačių bendruomenėms ir mums visiems.
Religinis visuomenės sveikatos taisyklių nepaisymas iš tiesų glumina, nes visos trys labiausiai praktikuojamos monoteistinės religijos reikalauja, kad jų šalininkai laikytųsi valdžios institucijų reikalavimų. Krikščionys raginami „atiduoti ciesoriui tai, kas priklauso ciesoriui“, o žydams patariama „dina d’malchuta dina“ (žemės teisė yra tokia pat privaloma kaip ir religinė teisė). Panašiai islame paklusnumas žemės įstatymams yra religinė pareiga („O jūs, kurie tikite! Pakluskite Allahui, pakluskite Jo Pasiuntiniui ir tiems, kurie jus valdo“).
Taigi iš kur kyla religinis nepaklusnumas? Siūlau, kad veikia kai kurie iš šių veiksnių:
- Nepasitikėjimas valdžios valdžia
- Nepaisymas kaip atsidavimo aktas / teisės jausmas
- Gėdos kultūra
Nepasitikėjimas valdžia
Religinės grupės – musulmonų, krikščionių ar žydų – nepasitiki pasaulietine religine valdžia. Jie tiki, kad atsako aukštesnei valdžiai, o savo pasaulietinę valdžią laiko ateistine; priešiškas Dievui ir religinei praktikai. Tai taip pat galioja kai kuriems Amerikos evangelikams, tokiems kaip Luizianos pastorius Tony’is Spellas, kuris, nepaisydamas valstybės tvarkos, laikė pamaldas šimtams kongregantų, kaip ir kai kurioms Haredi žydų sektoms Izraelyje ir kitur. Kai kurie musulmonų piligrimai į religines šventoves Irane netgi demonstravo savo nepaklusnumą laižydami religines šventoves, kad įrodytų, jog nesusirgs.
Įtarinėjimas ir nepasitikėjimas valdžia trukdo suprasti koronaviruso plitimo tikrovę.
Nepaklusnumas kaip atsidavimas
Religingi žmonės yra labai tikri, kad jų dvasiniai keliai yra patvirtinti Dievo. Jie yra visiškai pasiryžę šiam keliui ir yra pasirengę kovoti – aukotis – daryti viską, bet išdrįsti tyrinėti ir galvoti patys – tarnaudami Dievui. Mainais už savo atsidavimą ribinio religingumo žmonės yra tikri, kad jiems priklauso ypatinga apsauga, jei tik paklūsta savo vadovams, žinantiems Dievo valią. Todėl visuomenės sveikatos apribojimų nepaisymas laikomas tikėjimo gynimu.
Religiniai pakraščiai tvirtina, kad juos saugo jų pamaldumas. O jei paaiškėja, kad tokios apsaugos nėra, tai turi būti dėl to, kad priešai juos sumenkino, apgavo.
Gėda
Religinės grupės taip pat gali turėti bendrą vaidmenį, kurį jų bendruomenėse atlieka gėda ir stigma. Elgesio, socialiniai, psichologiniai, net medicininiai sunkumai dažnai neigiami, kad „nukrypimas“ blogai neatspindėtų šeimos ar asmens. Kaip ir psichikos ligos, homoseksualumas, priklausomybė ir kitos negerovės, teigiamas COVID-19 infekcijos testas gali reikšti kažką sugadinto, kažko nepakankamo. Deviancijos stigma kelia ostracizmo grėsmę. Religinių grupių nariai paprastai yra artimi vieni su kitais ir bijo socialinių pasekmių iš savo bendraamžių. Turint omenyje tokią realybę, galima suprasti, kaip naujojo viruso grėsmė kuo ilgiau neigiama, o to nepadarius – projektuojama ant žmogaus „priešo“.
Religija turėtų būti ir yra jos šalininkų šviesos ir gyvybės, išminties ir paguodos šaltinis.
Kraštinis religingumas, priešingai, yra kultinis ir destruktyvus, kultūra, kurioje auga sąmokslo teorijų virusas.
