Ką reiškia būti suaugusiam?
Yra vaiko apibrėžimas: kažkas, kas yra vyresnis, autoritetingas, ryžtingas ir neabejojantis.
Yra apibrėžimas po Antrojo pasaulinio karo: tas, kuris yra vedęs, turi vaikų ir, jei vyras, išlaiko šeimą, o jei moteris – rūpinasi savo šeima.
Teisiniai apibrėžimai skiriasi. Asmuo gali vairuoti 16 metų, balsuoti ir tarnauti kariuomenėje – 18, gerti – 21, o automobilį išsinuomoti – 25 metų.
Yra šių dienų vaikai: suaugusieji, kurie atsisako veikti pagal savo amžių, kurie apkabina savo vidinį vaiką, žaidžia vaizdo žaidimus, dėvi jaunatviškus drabužius, skaito paaugliams skirtas knygas ir klausosi paauglių muzikos.
Tada yra psichologinis apibrėžimas: tas, kuris yra savarankiškas ir atsakingas už savo sprendimus.
Trūksta dviejų kitų suaugusiųjų sampratų, kurias reikia susigrąžinti.
Pirmasis yra senesnis pilnametystės idealas, kuris dominavo Holivudo ekrane 1930-aisiais ir 1940-aisiais: pasaulietiškas, rafinuotas, žinantis ir miestietiškas žmogus.
Būti suaugusiu, šiuo požiūriu, nereiškia būti nuolankiam, ramiam ar kietam ir blaiviam. Ji turėjo būti kaip Myrna Loy ar Barbara Stanwyck, arba Humphrey Bogart ar Cary Grant – stilinga, išblizginta ir elegantiška. Jis turėjo būti gudrus žodžiu: šmaikštus suaugusiems, užuominomis, kaip Mae Westas, per menkas, kaip Williamas Powellas, arba humoras, kuris buvo kaustinis ar kankinantis, kaip Bette Davis. Net lakoniškasis Johnas Wayne’as mokėjo žodžius, o jo lėtas vakarietiškas traukimas skleidė emocijas: kartais rūstus, linksmas ar paniekinantis. Visų pirma tai pasižymėjo stiliumi, kuris buvo orus ir pasižymėjo tam tikra malone, kuri tarsi išnyko.
Kitas apibrėžimas, kurį reikia išgelbėti, susieja pilnametystę su branda, rūpestingumu, atsakomybe, patikimumu ir patirtimi. Suaugusieji skiriasi nuo jaunesnių – atsakomybė už kitus. Suaugusieji gyvena ne vien dėl savęs, o dėl tų, kurie nuo jų priklauso – ar tai būtų jų vaikai, partneris, senstantys tėvai, draugai ar bendradarbiai.
Suaugusieji turi tokias pareigas ir įsipareigojimus, kokių neturi vaikai, paaugliai ir dauguma dvidešimtmečių. Dėl šių pareigų suaugusiųjų gyvenimas įtemptas ir reikalaujantis daugiau pastangų nei bet kuriuo kitu gyvenimo etapu. Tačiau būtent šios pareigos suteikia gyvenimui prasmės ir tikslo.
