2013 m. liepos 19 d. Jonas vakarą praleido su draugais, grįždamas namo apie vidurnaktį. Jis pasigamino užkandžių, palinkėjo labanakt tėvams ir užsuko. Viskas atrodė normalu. Tačiau kitą rytą 6:30 viskas buvo toli gražu ne įprasta. Margaret pabudo išgirdusi garsą, kaip jos 19-metis sūnus mirtinai užspringo savo miegamajame, esančiame vos už kelių jardų. Ji nuskubėjo į jo kambarį ir rado jį nereaguojantį, gulintį veidu žemyn savo vėmaluose.
Jonas buvo skubiai nugabentas į vietos greitosios pagalbos skyrių. Kompiuterinė tomografija parodė didelį jo smegenų baltosios medžiagos pažeidimą, įskaitant priekinę ir parietalinę skilteles, sritis, svarbias darbinei atminčiai, dėmesiui ir kitoms aukšto lygio pažinimo funkcijoms. Toks smegenų pažeidimas, plačiai paplitęs ir pasklidęs be aiškių sveikų ir pažeistų audinių ribos, yra dažnas, kai smegenims trūksta deguonies. Kai deguonis išdžiūsta, smegenys po truputį ima išsijungti, kol nebelieka pakankamai funkcinių audinių, kad galėtų palaikyti mūsų primityviausias kūno funkcijas, tokias kaip kvėpavimas. Jono ten nebuvo, bet jis buvo arti. Priėmimo metu jis Glazgo komos balas buvo trys iš penkiolikos galimų. Negalite surinkti mažiau nei trejetuko, nebūdami mirę.
Po kelių mėnesių buvo paskelbta, kad Jonas yra vegetatyvinės būklės. Vegetatyvinės būklės pacientai atmerkia akis, niurzga ir dejuoja, retkarčiais ištaria pavienius žodžius, nors nereaguoja į jokį išorinį stimuliavimą. Kaip zombiai, atrodo, kad jie gyvena visiškai savo pasaulyje, be minčių ar jausmų. Būklė skiriasi nuo komos; Komos būsenos pacientai taip pat nereaguoja, tačiau jų akys lieka užmerktos ir nebūna miego ir būdravimo ciklų.
Atvykus į ligoninę po rimto smegenų sužalojimo, praeis tam tikras laikotarpis, paprastai kelias dienas ar kelias savaites, kai prognozė – tikimybė, kad bus pagrįstai pasveiks – yra visiškai neaiški. Tačiau paradoksalu, tačiau laikui bėgant galimybė pasveikti greitai mažėja. Esant tokiai smegenų traumai kaip Jonui, tikimybė pasveikti po trijų mėnesių yra labai maža, o pacientai dažniausiai perkvalifikuojami į „nuolat vegetuojančius“. Išbandėme Joną naudodami visus turimus įrankius, ieškodami kokio nors vidinio gyvenimo ženklo, bet nieko neradome. Naujausias fMRI skenavimas atskleidė mirštančias, nereaguojančias smegenis. Didelio tankio elektroencefalografija (EEG) taip pat davė nulinius rezultatus. Viskas, ką bandėme, nesugebėjo paskatinti stipriai pažeistų Johno smegenų.
Po septynių mėnesių paskambinome Margaret ir pasidomėjome, ar Johno būklė nepasikeitė. – Kodėl tu jo nepaklausi? Margaret pasakė. Priešingai, Jonas dabar kalbėjo, valėsi dantis, valgė ir vaikščiojo. Kai išgirdau naujieną, negalėjau patikėti. Patikrinau jo medicininius įrašus. Jo atvejo aplinkybes aiškiai apibūdino keli neurologai, kurie jį apžiūrėjo ligos eigoje. Visi sutiko, kad Johnas patyrė labai sunkų smegenų pažeidimą, dėl kurio jis buvo vegetatyvinėje būsenoje. Ir kompiuterinė tomografija atskleidė, kokia didelė ta žala. Tačiau dabar jis atsigavo. Ir mes neįsivaizdavome, kaip.
Sutariau dar kartą apžiūrėti Joną, kad pamatyčiau, ar jis ką nors prisimena iš savo vegetatyvinės būsenos. Sėdėdamas priešais mane invalido vežimėlyje, jis išliko tylus ir atskirtas. Galbūt visa tai buvo jo atsigavimo dalis. Galbūt tik kai kurios Jono dalys buvo sugrįžusios – galbūt dalis jo asmenybės buvo palikta už borto. – Ar prisimeni ką nors iš savo ankstesnio apsilankymo mano laboratorijoje? Aš jo paklausiau. „Prisimenu Steve’ą, tavo mokinį. Jis uždėjo elektrodus man ant galvos ir turėjo gilų balsą.” Steve’o balsas yra gilus, o „jis uždėjo elektrodus man ant galvos” yra toks geras EEG aprašymas, kokį aš kada nors girdėjau. Tačiau tai buvo tik pradžia. Džonas papasakojo viską apie pirmąjį apsilankymą, iki smulkmenų. Jo pasakojimas buvo nepaprastas. Nepaisant to, kad jis daugelį mėnesių atrodė visiškai vegetatyvus, Jonas visą laiką buvo visiškai sąmoningas, tyliai žiūrėjo, klausėsi ir laukė.
Po kiek daugiau nei metų nuvažiavau į Jono namus pažiūrėti, kaip jam sekasi. Kai atsidarė lauko durys, mano nuostaba ir smalsumas dar labiau sustiprėjo. Mane iškart sukrėtė Džono asmenybė, kuri dabar išsiveržė taip, kaip visiškai nebuvo, kai mačiau jį prieš metus. Pradėjau domėtis, ar jis dalimis, po truputį grįžo iš bedugnės. Paskutinį kartą, kai mačiau Džoną, kai kurios jo dalys tikrai buvo ten – jo kūnas, atmintis, fizinė esybė. Tačiau kai kurių dalių tikrai trūko, ir tik dabar, po metų, paaiškėjo, kas tai buvo. Dabar žmogus Jonas grįžo; Jono asmenybė. Johno esmė pagaliau grįžo, galbūt ne visiškai, bet pakankamai, kad žinotum, jog galiausiai jam tai pavyks. Visas jis.
Jonas nėra pirmasis žmogus, iš pažiūros stebuklingai pasveikęs po komos ar vegetacinės būsenos. 65-erių penkerių metų Lenkijos geležinkelių darbuotojas Janas Grzebskis pabudo 2007 metais po 19 metų išgyventos komos, kurią pateko dėl smegenų auglio. Grzebskis savo žmonai Gertrūdai priskyrė jo pabudimą. Ji neatsisakė jo, nors gydytojai sakė, kad jis niekada nepasveiks ir davė jam gyventi tik dvejus ar trejus metus. 19 metų ji jį kas valandą judindavo, kad nesusirgtų pragulomis.
Ar kas nors galėtų pasiekti tokį patį stebuklingą rezultatą, turėdamas pakankamai valios, meilės ir šeimos paramos? nemanau. Kiekvienos smegenys yra skirtingos ir kiekvienas smegenų pažeidimas yra skirtingas. Per pastaruosius 20 metų sužinojome nepaprastai daug apie smegenis ir apie silpną, trapią sąmonės prigimtį, tačiau vis dar tiek mažai žinome apie tai, kaip ir kodėl kai kurie žmonės atsigauna po smegenų traumos, o kai kurie – ne.
Mes žinome, kad bet koks smegenų sužalojimas greičiausiai turės ilgalaikį poveikį. Tai nėra tas pats jokiam kitam kūno organui. Galime pakeisti inkstus, plaučius, širdis ir kepenis ir iš esmės vis dar esame savimi – galbūt kurį laiką šiek tiek svyravę, bet tas pats žmogus. Daugeliui iš mūsų pavyksta grįžti gyventi visavertį ir visavertį gyvenimą – galbūt tą patį gyvenimą, kurį būtume gyvenę, jei nesusirgtume, nepaisant emocinių randų, kuriuos neišvengiamai nešiojame, kai mūsų gyvybei iškilo grėsmė.
Tačiau rimtas smegenų sužalojimas iš esmės skiriasi. Tai keičia mus, keičia mūsų gebėjimą judėti, reaguoti, bendrauti ir reaguoti. Ir pasveikti yra daug sunkesnis, jei tai išvis įvyksta. Žinoma, mes negalime persodinti smegenų (bent jau kol kas), bet net jei galėtume, tai nepadėtų mums atsigauti taip, kaip širdies ar inkstų persodinimas padeda atsigauti. Nes po smegenų persodinimo „mes“ neatsigautume; „mes“ būtų kažkas kitas. Galime atrodyti taip pat, bet su kažkieno smegenimis galvose būtume visiškai kitoks žmogus. Ir atvirkščiai, persodinkite savo smegenis į kitą kūną ir vis tiek būsite tu– ne tas kitas žmogus. Žinoma, atrodytumėte kitaip. Malonu manyti, kad netgi galite jaustis kitokiais subtiliais ir akivaizdžiais būdais. Bet jūs iš esmės būtumėte tas pats asmuo, gyvenantis kitame kūne. Tos pačios mintys, tie patys prisiminimai, ta pati asmenybė. Jūsų buvimo jausmas, minčių, jausmų ir emocijų kaskada, sudaranti mūsų sąmoningą pasaulio patirtį, būtų iš esmės identiška. Kaip ir tobula užmaskuota, išvaizda kitokia, bet po apačia nepakitęs žmogus.
Nuo to nepabėgsi: mes esame mūsų smegenys.
