Įrašą parašė François Grosjean.
Sklando mitas, kad dvikalbiai savo emocijas išreiškia savo gimtąja kalba (kai nemoka abiejų kalbų vienu metu), dažniausiai savo tėvų kalba. Kaip ir visi mitai, pasitaiko atvejų, kai tai tiesa. Taigi, vienas portugalų ir anglų kalbų kalbininkas, kuris anglų kalbą išmoko būdamas keturiolikos metų, man parašė, kad jei kas nors jį supykdys ir jis leis pykčiui pasireikšti, neabejotina, kad išreikšti save naudos portugalų kalba. Ir prasminga, kad dvikalbiai, kurie visą gyvenimą gyveno toje pačioje vietoje ir vartoja gimtąją kalbą su šeima ir draugais, o kitą (-ias) kalbą (-as) daugiausia vartoja darbe, savo gimtąja kalba reikš savo poveikį.
Tačiau, kaip rašo Temple universiteto tyrinėtoja Aneta Pavlenko, pati kalbanti įvairiomis kalbomis, viskas yra daug sudėtingiau. Savo knygoje šia tema ji griauna šį mitą ir parodo, kad emocijų ir dvikalbystės santykis skirtingiems asmenims ir skirtingoms kalbos sritims pasireiškia skirtingai. Iš esmės per daug paprasta teigti, kad vėlyvieji dvikalbiai turi emocinių ryšių tik su savo gimtąja kalba, o ne su kita (-omis) kalba (-omis).
Kai vaikystėje viena kalba trūko meilės arba ją lydėjo nerimą keliantys įvykiai, dvikalbiai gali mieliau reikšti emocijas savo antrąja kalba. Pavyzdžiui, suaugusi anglų-prancūzų dvikalbė, persikėlusi į Prancūziją ankstyvoje pilnametystėje, kartą man parašė, kad jai lengviau viską, kas susiję su emocijomis, kalbėti prancūzų kalba, jos antrąja kalba, o angliškai ji buvo gana nekalbinga. Tada ji paaiškino, kad būtent prancūzų kalba ji atrado, ką reiškia meilė. Ji baigė teigdama: „Galbūt vieną dieną man pavyks pasakyti: „Aš tave myliu“ angliškai“.
Kanados ir prancūzų romanistė Nancy Huston duoda panašų liudijimą. Devyneriems metams po to, kai ji persikėlė į Paryžių iš Šiaurės Amerikos, gimė jos dukra Léa. Ji buvo ištekėjusi už bulgarų ir prancūzų dvikalbio, su kuriuo kalbėjo prancūziškai. Huston bandė kalbėti angliškai su savo dukra, bet negalėjo tęsti. Ji aiškina, kad sujaudinti prisiminimai ir jausmai buvo tiesiog per stiprūs (jos anglakalbė mama paliko šeimos namus, kai jai buvo šešeri).
Mažiau aštriai kalbant, daugelis vėlyvųjų dvikalbių teigia, kad gali lengviau prisiekti savo antrąja kalba. Tiek anglų-prancūzų dvikalbis aukščiau, tiek Nancy Huston sakė tą patį. Pirmoji pareiškė, kad turi platesnį vulgarų prancūzų kalbos žodyną, o Nancy Huston parašė magistro darbą apie kalbinius tabu ir keiksmažodžius prancūzų kalba. Kaip ji rašė: „Prancūzų kalba apskritai… man buvo mažiau kupina emocijų, todėl mažiau pavojinga nei mano gimtoji kalba. Ji buvo šalta, ir aš prie jos priėjau šaltai.” (p. 49).
Kai dvikalbiai yra pikti, susijaudinę, pavargę ar patiria stresą, jų kalbos akcentas gali vėl pasirodyti arba sustiprėti. Be to, jie dažnai grįžta prie kalbos (-ių), kuria (-iomis) išreiškia savo emocijas, nesvarbu, ar tai būtų pirmoji, ar antroji, ar abiem. Kartą Kalifornijoje man įkando erškėtis ir aš aiškiai prisimenu, kad perėjau iš anglų į prancūzų kalbą pirmyn ir atgal. Naudojau anglų kalbą, prašydama anglakalbių draugų, su kuriais buvau, nuvežti mane pas gydytoją, o prakeikiau prancūziškai, kad padėtų man sumažinti skausmą.
Terapijoje vartojama kalba taip pat gana informatyvi. Paulas Prestonas, parašęs knygą apie kurčiųjų tėvų girdinčių vaikų gestų kalbą / šnekamosios kalbos dvikalbystę, apklausė kelis iš jų, kurie sakė, kad terapijos seanso metu jautėsi užblokuoti. Jie norėjo vartoti gestų kalbą, bet negalėjo to padaryti (sesija vyko anglų kalba). O Nancy Huston tvirtina, kad ji negalėjo baigti savo psichoanalizės, nes ji buvo atliekama prancūzų kalba, ta kalba, kuria buvo kontroliuojamos jos neurozės.
Apibendrinant, emocijų reiškimas daugiau nei viena kalba nesilaiko jokių nustatytų taisyklių; kai kurie dvikalbiai nori vartoti vieną kalbą, kiti – kitą, o kiti – abi. Baigti dera ištrauka iš Anetos Pavlenko knygos apie jos pačios įpročius:
„Aš tave myliu“, – sušnabždu savo angliškai kalbančiam partneriui. „Babulechka, ia tak skuchaiu po tebe [Grandma, I miss you so much]“, – švelniai sakau telefonu savo rusakalbei močiutei“.
Kaip autorius teigia prieš tai: „Aš neturiu kito pasirinkimo, kaip kalbėti apie emocijas ir anglų, ir rusų kalba“. (p. 22-23).
Nuorodos
Pavlenko, A. (2005). Emocijos ir daugiakalbystė. Kembridžas: Kembridžas
universiteto leidykla.
Huston, N. (2002). Prarasti šiaurę: mąstymai apie žemę, liežuvį ir save. Torontas:
Makartūras.
Pažinimo esminiai skaitymai
Grosjean, F. Dvikalbių kalbų asmenybė, mąstymas ir sapnavimas bei emocijos. Grosjean, F. (2010) 11 skyrius. Dvikalbis: gyvenimas ir tikrovė. Kembridžas, Masažas: Harvardo universiteto leidykla.
„Gyvenimas kaip dvikalbis“ įrašai pagal turinio sritį: http://www.francoisgrosjean.ch/blog_en.html
François Grosjean svetainė: www.francoisgrosjean.ch
