Ar galite pasitikėti vedusiais žmonėmis, kad jie laikytų paslaptį?

sveikata
wavebreakmedia/Shutterstock

Po dešimtmečių rašymo tik kolegoms akademikams norėjau išmokti atsisakyti žargono ir rašyti ne tokia niūriu būdu platesnei auditorijai. Taigi užsiregistravau į Santa Barbaros rašytojų konferenciją ir pasinaudojau galimybe pateikti savo rašto pavyzdį seminaro vadovui, kuris vėliau pateiks atsiliepimą.

Kai išgirdau iš jos, ji man pasakė, ką galvoja, taip pat pasakė, ką galvoja jos vyras.

buvau apstulbusi.

Savo darbą pateikiau jai, kaip profesionalias pareigas užimančiam asmeniui. Maniau, kad tai, ką jai nusiunčiau, liks su ja. Atrodė, kad ji visiškai pamiršo, kad nedera dalytis mano raštais su savo vyru, neatsiprašant ir niekada manęs nepaklausus.

Man tai primenu dėl apgalvotos diskusijos, kuri vyko mano naujausio įrašo komentarų skiltyje „Patikrinti savo santuokinę privilegiją“. Tame straipsnyje mano kolegos ir aš naudojomės „santuokine privilegija“ tokiu būdu, kuris buvo analogiškas baltaodžių ir vyrų privilegijoms. Žinoma, yra ir kita šios frazės prasmė – ta, kuri sako, kad susituokusios poros neprivalo liudyti viena prieš kitą teisme. Tai mane taip pat visada trikdė: tėvai gali būti verčiami liudyti prieš vaiką, o suaugęs vaikas prieš tėvą. Draugų poros, kurios gali būti artimesnės nei daugelis susituokusių porų, turi liudyti viena prieš kitą; panašu, kad jiems trūksta apsaugos vien dėl to, kad nesimyli vienas su kitu.

Tačiau tai, apie ką diskutavo skaitytojai „patikrinkite savo santuokines privilegijas“, buvo daug platesnė: jie išreiškė pasipiktinimą sužinoję, kad įprastu bendravimu (pvz., SMS žinutėmis) ir net pasitikėjimu jų draugų sutuoktiniais buvo be proto dalinamasi. Žvelgiant iš susituokusio asmens perspektyvos, pasidalijimas yra vertinamas kaip sąžiningumo ir atvirumo su sutuoktiniu išraiška – „mes esame vienas“ mentalitetas.

Kalbant apie platesnį vaizdą, problema yra ta, ar kai kurie žmonės, susituokę, nebemato savęs kaip individų. Jie nebėra „aš“, tik „mes“. Kalbant apie kitus žmones jų gyvenime, atrodo, kad jie dabar yra vienetas, o ne asmuo. Bendravimas, net paslaptys, nėra saugus su jais kaip asmenimis, nes jie bus perduoti sutuoktiniui. Tikimasi, kad kvietimuose bus ne tik tikrasis jūsų draugas, bet ir jo sutuoktinis, net jei jūs neturite savarankiško ryšio su tuo asmeniu ir nenorite turėti to žmogaus savo gyvenime.

Anksčiau aš patyriau panašų įžūlumą darbo vietoje. Kartais informacija buvo dalijamasi konfidencialiai, taip pat ir apie profesinius reikalus, ir iš manęs, kaip vienišo, buvo tikimasi, kad nepasakysiu nė vieno žmogaus. Tačiau kai kurie mano vedę kolegos manė, kad savaime suprantama, kad jie, žinoma, gali pasakyti savo sutuoktiniui bet ką.

Ne visi susituokę žmonės priima tokį mentalitetą. Kai kurie vedę draugai man aiškiai pasakė, kad gerbia savo draugystę ir gerbia ne pasidalinti draugų pasitikėjimu su savo sutuoktiniais.

Esu socialinis mokslininkas, todėl mėgstu skaičius ir tyrimus. Bet dėl ​​šio klausimo aš nežinau. Nežinau, kaip dažnai susituokę žmonės nuolat dalijasi visais savo pokalbiais ir pokalbiais su kitais – net konfidencialiais – su savo sutuoktiniais. Ir aš nežinau, kaip klostosi santykiai – tiek susietos rūšys, tiek draugystės – priklausomai nuo to, ar susituokusios poros mato save tik kaip vienetą, o ne kaip asmenybę.

Mano spėjimas? Visiškas „mes“ yra nesaugumo ženklas. Poros, kurios iš tikrųjų viskuo dalijasi viena su kita, net tai, kas joms buvo pasakyta konfidencialiai, tikriausiai didžiuojasi savo tvirtu ryšiu. Galbūt jiems tai labai patinka, kai viskas klostosi puikiai, net jei visa ta vienybė yra būdas susidoroti su nesaugumo nerimu.

Bet kas atsitiks, kai tie santykiai sugenda? Kas atsitiks, jei jie bandys paguodos ieškoti į draugus, kurių pasitikėjimą jie išdavė?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *