Įsipareigojimas šiuo metu nėra madingas. Atrodo, kad santykių be įsipareigojimų daugėja. Neįpareigojantys žmonės sako vienas kitam: „Aš tave myliu“, bet iš tikrųjų jie turi omenyje: „Aš noriu būti su tavimi šiandien. Rytoj gali atsiverti geresnė galimybė, o jei taip, aš ja pasinaudosiu.” Tai, ko gero, nenuostabu. Pasimatymų programėlės labai palengvino susitikimą su naujais žmonėmis (priklausomai nuo vietos), tad kodėl nepasinaudojus? Kodėl Neleisti sau galimybės sutikti ką nors naujo, o gal ir įdomesnio? Ne mažiau svarbu, kad kaltės dėl kelių reikalų vienu metu išvengsite tiesiog niekada nežadėdami.
Nors yra ką pasakyti apie tai, kad reikia likti neįpareigojantiems ir palikti atviras savo pasirinkimo galimybes – prie šio klausimo grįšiu pabaigoje – norėčiau teigti, kad įsipareigojimo trūkumas veda mus į vienatvę. Kalbėdamas apie savo argumentą, norėčiau pradėti nuo skirtumo tarp įsimylėjimo ir brandžios meilės.
Žmogaus siluetas, auštant pasirėmęs į medį su priekabos formos vainiku
Šaltinis: Rakicevic Nenad/Pexels
Kai pirmą kartą ką nors įsimylime, kito protas mums yra labai neskaidrus.[1] Ar ji tikrai tai turėjo omenyje sakydama, kad mes jai taip pat patinkame? Ar ji persigalvojo nuo penktadienio? Ar jam patiko mūsų naktis, ar mandagiai pasakė, kad taip patiko? Šiame etape mes dažnai bandome netiesiogiai įvertinti kito mintis, jausmus ir interesus, pavyzdžiui, kalbėdami su kitais žmonėmis, pažįstančiais mūsų meilės objektą, arba šnipinėdami kitą socialinėje žiniasklaidoje.
Dėl šio suvokiamo pradinio kito proto nepraeinamumo santykių pradžioje nieko, ką kitas sako, neužtenka, kad suteiktų mums reikalingą užtikrintumą. Viskas ir viskas gali sukelti mums pavydą ir nepasitikėjimą savimi. Mes nepažįstame kito pakankamai gerai, kad žinotume, kur gali tykoti pavojai.
Romanistas George’as Eliotas pabrėžia mūsų polinkį romantiško pomėgio objektą vertinti kaip neskaidrų ir nepažintą, kai esame pavydūs, nes esame linkę būti ankstyvose santykių stadijose. Eliotas rašo: „Pavydas niekada nepasitenkina niekuo, išskyrus visažinį, kuris aptiktų subtiliausias širdies raukšles. [2]
Iš kur toks neskaidrumas? Marcelis Proustas teigia, kad iš tikrųjų mes visada mažai žinome apie kitų protus, bet to nepastebime, nes mums ne itin rūpi tai, ką dauguma žmonių galvoja ir jaučia. Kai tik pradedame rimtai susidomėti – kaip kai įsimylime – pastebime, kad nežinome. Pavydas mums atskleidžia, koks neaiškus yra kitų psichinis gyvenimas:
Vienas iš pavydo gebėjimų yra atskleisti mums, kiek išorinių faktų tikrovė ir širdies jausmai yra nežinomas elementas, dėl kurio galima be galo spėlioti. Įsivaizduojame, kad tiksliai žinome, kas yra dalykai ir ką žmonės galvoja dėl tos paprastos priežasties, kad mums jie nerūpi. Bet kai tik mums kyla noras žinoti, kaip tai daro pavydus žmogus, tada tai tampa svaigstančiu kaleidoskopu, kuriame nebegalime nieko atskirti. [3]
Kai tokiu būdu meilės objektas pasiduoda begaliniam aiškinimui, jis lieka nesuvokiamas, „kitas“, kurio protas yra paslėptas nuo akių ir kurio motyvai yra spėlionės, o ne žinojimas. Kito proto nepraeinamumas šiuo metu užkerta kelią intymumui. Dėl šios priežasties įsimylėjimas visiškai skiriasi nuo meilės.
Kai kitas šioje ankstyvoje stadijoje į mus kreipiasi vardu arba sakydamas „tu“, mums tai gali būti džiuginanti. Tuo momentu romantinio susidomėjimo objektas nėra neskaidrus kitas mes stengiamės interpretuoti iš išorės požiūrio, bet kažkas, kas kalba į mus. Taip tiesiogiai kreipiamasi, suteikia viltį, kad kito mintys neliks amžinai neįskaitomos. Atsivėrė durys, komunikacijos kanalas – kad ir koks siauras – jungiantis mus su traukos objektu. Yra viltis meilei.
Santykiai Esminiai skaitymai
Jei pasiseka, santykiams vystantis, turime vis mažiau pasikliauti netiesioginiais kito minčių ir motyvų įrodymais. Vietoj to, mes galime tiesiog priimti tai, ką kitas mums sako. Pasitikėjimas vystosi, o mūsų pokalbiai vaidina pagrindinį vaidmenį šiame vystyme. Vienu metu du įsimylėjėliai gali taip gerai pažinti vienas kitą, kad pokalbis, kuris iš pradžių toks svarbus, tampa beveik nereikalingas. Jie gali „skaityti“ vienas kito mintis. Pati tyla tampa intymi.
Kai randame meilę, nutinka kažkas kita. Atsiranda dviejų įsimylėjėlių sudėtis, daugiskaitos pirmuoju asmeniu perspektyva, a mes. „Mes“ noriu vadinti romantiško intymumo įvardijimu. Žinoma, a mes perspektyva gali atsirasti įvairiuose kontekstuose, pavyzdžiui, kai du draugai kartu kepa bandeles, du kariai pasikliauja vienas kitu, kad išgyventų, arba du bendradarbiai dirba prie bendro projekto. Visais šiais atvejais, nors kiekvienas gali atlikti savo darbą, žmonės veikia ne tik kaip individai, bet ir kaip kolektyvo dalis.
Tačiau tai laikini, vietiniai aljansai. The mes romantiškas intymumas yra visuotinis ir išlieka. Du romantiškai vienas kitą mylintys žmonės nekuria svarbių planų nepasitarę su savo partneriu. Jie negalvoja apie save „aš persikels į Niujorką“ arba „aš pirks butą.” Vietoj to, jie galvoja, ką darys kartu. Būtent toks bendrumas ir padaro du žmones pora. Tai taip pat yra priežastis, kodėl suradę meilę nebesijaučiame vieniši.
Kartais, kai meilės nebėra, vienas partneris gali pasakyti kitam: „Mes galime tai išspręsti“, o kitas gali atsakyti: „Nėra mes“, teigdamas, kad mes– kompozitas suiro. Meilė nustojo veikti kaip klijai, jungiantys du įsimylėjėlius, ir jie vėl tapo atskiri ir visiškai nepriklausomi. (Kai kurie iš skaudžiausių išsiskyrimų yra susiję su atvejai, kai vienas partneris netikėtai užklumpamas dėl to, kad buvo nežinioje apie suirimą mes-sudėtinis. The mes galėjo nustoti egzistuoti dar gerokai prieš išsiskyrimą, tačiau atstumtas meilužis to nežinojo, nes kitas galėjo stebėtis, o slapta kurdamas planus, kurie rūpi tik jam pačiam.)
Čia norėčiau pasiūlyti, kad mes intymumui niekada nesuteikiama galimybė atsirasti be įsipareigojimo. Jei įsimylėjėliai palieka atviras savo pasirinkimo galimybes, jie egzistuoja atskirumo būsenoje, kai galiausiai kiekvienas žiūri tik į save. Bet kuriuo metu kiekvienas įsimylėjėlis gali kurti ateities planus, kurie atstumia kitą. Meilė nepasiekia užbaigtumo būsenos. Du įsimylėjėliai iš esmės lieka vieni.
Taip pat turėčiau pastebėti, kad žmogus, kuris iš prigimties yra labai pavydus, gali nesugebėti suformuoti a mes– derinamas su jo ar jos meilės objektu. Pavydinčiam meilužiui kito psichinis gyvenimas tebėra begalinio aiškinimo ir spėlionių objektas, o tai gimdo atskirtį ir gesina artumą. Santykiai niekada neperžengia pradinės būsenos, kai kito protas laikomas nepraeinamu, nors čia suvokiamas nepraeinamumas gali būti tik vienoje pusėje.
Tarkime, kad pirmiau pateikti svarstymai yra teisingi. Iš čia nieko tiesiogiai neišplaukia kada reikėtų įsipareigoti. Kyla pavojus, kad tai padarysite per anksti ir netinkamam asmeniui. Tai gali lengvai sukelti nesėkmingus santykius ir nelaimę. Nepaisant to, nenorėjimas įsipareigoti yra tikriausiai didesnis pavojus. Jei rizikuosite, laikas gali įrodyti, kad klydote. Santykiai gali pasirodyti ne tokie, kokių manėte. Kitas gali būti ne tavo sielos draugas. Bet jei niekada neįsipareigosite, visada būsite vienas. Meilės nerasti vienu atveju yra galimybė, o kitu atveju – tikra. Sielos draugas yra ne tik tas, kuris gerai dera, bet ir tas, kuriam mes esame įsipareigoję ir kuris yra įsipareigojęs mums.
Noriu baigti vyresniojo filosofo – ir išmintingo žmogaus –, kuris kadaise buvo mano profesorius, žodžiais. Jis daug metų buvo laimingai vedęs. Tada buvau jaunas žmogus ir nežinojau, ką galvoju apie santuoką, todėl paklausiau jo apie tai. Jis sakė, kad kai susituoki, tarsi kažkam sakai: „Šiame nestabiliame pasaulyje nėra daug kuo gali pasikliauti, bet gali pasikliauti manimi“.
Sekite mane čia.
„Facebook“ vaizdas: „NDAB Creativity“ / „Shutterstock“.
