Tai toks optimizmo ir galbūt net neigimo įsimylėti aktas. Mes žinome, kad visi santykiai vienaip ar kitaip baigiasi. Sielvartas ir netektis atsitiks – ar per širdies skausmą, ar mirtį, galiausiai tai ateis. Vienatvė atsitiks – nepaisant to, kaip glaudžiai esame susiję su savo mylimuoju, žinome ir reguliariai primename, kad egzistenciniu lygmeniu galiausiai visi esame vieniši.
Tačiau dauguma iš mūsų vis tiek pasirenka meilę. Žinodami, kad mūsų širdys bus sudaužytos ir išgyvensime laikus, kai jausimės tušti, vieniši ir vieniši, vis tiek pasirinkome partnerystę ir meilę; investuoti savo širdis ir protus, laiką ir kūnus į kitą.
Tai sukuria tokią gilią paradokso patirtį. Mes patiriame meilės džiaugsmą, malonumą, maitinimą, gydymą ir palaikymą; tuo pat metu mes visada suvokiame laikiną savybę – žmonės keičiasi, mus išduoda, suserga ir/arba miršta. Net ir gerais laikais būna atvejų, kai jaučiamės nuo jų atitolę arba konfliktuojame ir suvokiame gilesnę gyvenimo tiesą: žmonės gali vaikščioti šalia mūsų per gyvenimą, tačiau ėjimas iš esmės yra mūsų ir tik mūsų. Ryšyje jaučiamės vieniši. Tarp džiaugsmo mes nerimaujame. Jaučiame egzistencinę gyvenimo vienatvę.
Taigi tvisą laiką, kai esame meilės džiaugsme ir draugystėje, žinome ir patiriame esminę savo egzistencijos vienatvę ir tuštumą.. Galime stengtis, kad kitas asmuo (ar kiti žmonės, veikla ar daiktai) užpildytų tą tuštumą, bet galiausiai jie negali.
Be to, Visą tą laiką, kai ilsimės meilės pastovumu ir gilumu, kartu liūdime dėl neišvengiamos jos pabaigos. Net jei įsipareigojame praleisti gyvenimą su kuo nors santuokoje – „amžinai“ – pripažįstame, kad net jei liksime kartu, mirtis mus išskirs. Jaučiame, kad mylėsime ir būsime su šiuo žmogumi amžinai, net jei žinome, kad tokio dalyko nėra.
Verta paminėti, kad tam, kad intymiuose santykiuose būtų galima toleruoti atskirtį, vienatvę ir praradimą, pirmiausia reikia turėti sveiką prisirišimo, susiliejimo ir meilės patirtį. Vaikas turi turėti pagrindinę prisirišimo, pasinėrimo, pasitikėjimo ir meilės patirtį, kad norėtų ir įvykdytų sveiką atsiskyrimą, kuris tą meilę pasiimtų su savimi. Tuštumos pilnatvė. Kiekvienas paskesnis meilės ryšys taip pat turi būti kuriamas ant šio pagrindo, kad žmogus galėtų pailsėti meilės grožiu ir dovana, kad galėtų išlaikyti neišvengiamą nesaugumą, praradimą ir sielvartą, atsirandantį dėl žmogiškojo ryšio patirties.
Mes taip pat turime sugebėti skleistis vienatvėje. Negalime bijoti vienatvės ar tuštumos, negalime norėti, tikėtis ar ilgėtis, kad kitas žmogus (ar daiktas, ar veikla) tai atimtų. Ši patirtis yra esminė norint būti žmogumi, o užduotis kitam atsikratyti šio jausmo mums neišvengiamai nepavyks. Per meditaciją ar kitas panašias praktikas turime iš esmės žinoti, kad būdami vieni savyje turime viską, ko mums iš tikrųjų reikia.
Galiausiai tikslas yra išlaikyti abu, nes abu yra teisingi, tačiau abu yra būtini siekiant visaverčio ir sveiko, turtingo meilės ryšio patirties. Yra branginimas ir džiaugsmas, kurį galima patirti tik laikinai. Neišvengiamas širdies skausmas ir vienatvė, slypintys kartu su meile, puikiai išryškina ir suteikia dėkingumo už kiekvieną ryšio su tuo žmogumi patirtį. Jaučiame stabilumą, pasitikėjimą ir pastovumą, net ir suvokdami laikiną to prigimtį. Savo sielvarte jaučiame tikrą džiaugsmą ir įvertinimą; draugystė mūsų vienatvėje.
