Šaltinis: Unsplash
Mano neseniai paskelbtas įrašas „Kai tu bendrauji su kaltininku“ įkvėpė didžiulius atsiliepimus tiek iš žmonių, kurie jaučiasi sulaukę kaltinimų, ir iš tų, kurie mano, kad yra kaltininkai. (Drąsina tai, kad daugelis kaltintojų išreiškė norą pakeisti savo kaltinimo įpročius.)
Klausimai, kuriuos iškėliau, buvo šie:
- Kaip elgtis, kai kas nors, kas mums svarbu, priskiria mums neigiamus ketinimus, kurie nėra mūsų?
- Kiek energijos įdedame bandydami taisyti jų idėjas, kad jos būtų teisingai matomos ir žinomos?
- Kaip išlikti atviriems, nesiginčytiems ir emociškai nepažeistiems, kai kas nors naudoja mus kaip vieta iškrauti savo pyktį, kaltę ir gėdą ir sėkmingai atsiskirti nuo savo neigiamų jausmų?
- Kaip galime išvengti jų negatyvumo įsisavinimo ir savęs kaip blogo objekto, kurio jiems reikia, kad jų vidinė sistema veiktų sklandžiai, jų tapatybė išliktų nepakitusi?
Pirmas dalykas, kurį reikia padaryti, kai kas nors, kas mums rūpi, mus kaltina ar kritikuoja, yra ištirti savo elgesį. Ar yra tiesos tame, ką jie mums pasakoja apie mus pačius? Koks buvo jūsų tikslas šioje situacijoje? Jei pastebėsime, kad tai, ką jie mums sako, yra pagrįsti, galime gerai pažvelgti į tai, ką jie nurodo, ir pabandyti panaudoti jų žodžius kaip pamoką ir galimybę augti.
Norint sąžiningai ištirti savo elgesį, reikia drąsos. Pripažinti, kad situacijoje galėjome elgtis sąmoningiau arba geriau, nėra tas pats, kas kaltinti ar teisti save. Mes visi dirbame ir visi esame sąmoningesni.
Bet kai mes palaikome santykius su a lėtinis kaltininkas, dauguma iš mūsų jau atliko tokį savęs patikrinimą. Pastebėjome, kad kaltininkas dažnai kaltina mus ketinimais ir veiksmais ne priklauso mums ir dažnai priklauso mums patys. Dalis to, dėl ko santykiai su kaltininku yra tokie sudėtingi, yra tai, kad mūsų ketinimai ir elgesys atrodo nesusiję su tuo, kaip jie žiūri į mus ir elgiasi su mumis. Mes galime parodyti kaltininkui, kas mes esame, ir vėl ir vėl kruopščiai paaiškinti savo tiesą – kad mes esame ne ką jie nusprendė. Bet kaltininkas poreikiai kad mes išliktume blogi, ir mums reikia, kad matytume tai, ką jis ar ji mato. Tačiau jei atkreipiame dėmesį ir atsiribojame nuo kaltinimų, suprantame, kad mums buvo paskirtas vaidmuo kito vidiniame pasakojime ir vaidiname (neigiamą) veikėją jų siužete – visa tai yra apie juos ir ne mus. Net jei mūsų elgesys parodo kitokią tikrovę, nei teigia kaltininkas, tikėtina, kad kaltininkas bus labiau įsipareigojęs išlaikyti savo pasakojimą nepažeistą, nei matyti tiesą.
Didelis pavojus, kurį kelia projekcija, kai ji ateina iš artimųjų, yra tai, kad ji mus daro jaustis kaip blogas žmogus, su kuriuo susijęs kitas asmuo. Ypač kai kas nors projektuoja ir kaltina mus nuo mažens, esame linkę perimti pagrindinį įsitikinimą, kad mes blogi– kokia forma mūsų kaltininkas jį suformulavo (Aš esu egoistė, aš esu piktair kt.). Kai esame jauni, patiriame save artimųjų akimis. Mes dar nesukūrėme asmeninės patirties, kuri galėtų paneigti charakterį, kurio jiems reikia. Mes dar neturime galimybių atskirti, kas esame savo širdyje ir žarnyne, nuo kalto asmens, kurį jie mato. Jų džiaugsmas ar nepritarimas mus moko, kas mes esame. Kol nesuprantame ir nepagydome iš projekcijos ir neatrandame kitokios savo patirties, mes tikime ir (arba) bijome savęs būti jų istorija apie mus.
Svarbiausia praktika, kurios reikia imtis santykiuose su kaltininku, yra nenuginčijamai išsiaiškinti, kas mes esame savo širdyje – tai tik mes gali žinoti. Kokia mano tiesa?: Tai yra klausimas, kuriame turime marinuotis. Apsaugos nuo kaltintojo esmė – nustatyti ir nuolat palaikyti neperžengiamą ribą tarp to, ką žinome apie save, ir to, ką šis kitas asmuo turi apie mus tikėti. Ši riba reikalauja, kad būtume pasirengę giliai pasinerti į savo širdį, atrasti savo tikrąsias tiesas – be iškraipymų – su nuožmiu ir nepajudinamu ketinimu susitikti su savimi tokius, kokie esame iš tikrųjų. Mūsų praktika yra susikurti pririšimą prie savo širdies ir sukurti vietą savyje, kur kaltininko žodžiai nepasiekia – kur žinome (ir žinome, kad žinome), kas esame. Užuot pakenkę mums, kito kaltė gali būti naudojama kaip raudona vėliavėlė, primenanti mums sugrįžti į savo širdį ir atrasti, kas iš tikrųjų mums tinka – atskirti nuo kito ir jo istorijos. Jų kaltė tampa katalizatoriumi, nukreipiančiu mūsų energiją nuo jų pasakojimo ir link mūsų pačių neginčijamos tiesos.
Skauda širdį, kai kažkas, ką mylime, mato mus netiesa ar teigiamai, tačiau tai, kad kitas asmuo (kad ir kaip mes jį mylėtume) laiko mus blogu ar kaltu, nereiškia, kad mes yra tuos dalykus. Galime apraudoti šį žmogų, mūsų nepažįstantį arba neteisingai matontį –be turintis tapti jų kaltės objektu. Be to, mums to nereikia įtikinti kitas, kam mes esame būti kas mes esame. Mums nereikia įtikinėti jų savo nekaltumu, kad būtume nekalti. Jei norite, galime tiesiog atmesti jų prognozes ir grąžinti jas siuntėjui. Jų projekcijos priklauso jiems; galime leisti jiems praeiti pro mus. Nors jaučiame ir liūdime atotrūkį tarp to, kas esame, ir to, ką jie mato, tai nėra atotrūkis, kuris turi būti arba kai kuriais atvejais, gali būti tiltu.
Nors negalime kontroliuoti, ką apie mus galvoja kitas žmogus arba kaip jis gali iškreipti mūsų tiesą, mes tikrai galime kontroliuoti, ką darome su jo mintimis. Mes negalime kontroliuoti, ar kitas žmogus klausys mūsų tiesos ar domėsis ja, bet galime kontroliuoti, kiek ilgai ir kiek energijos bandysime taisyti jų versiją apie savo tiesą. Mes taip pat galime kontroliuoti, kaip ir ar norime tęsti santykius su žmogumi, kuris nusprendžia nesusijęs su tuo, kas iš tikrųjų esame.
Bendraujant su kaltininku, reikia apsvarstyti keletą svarbių klausimų:
- Kai aš tyrinėju savo širdį, ar mano ketinimas atitinka tai, kuo mane kaltina kaltininkas? (Ar aš kažkaip esu atsakingas už tai, ką jie teigia, ir ar galiu pažvelgti į tą savo dalį?)
- Koks mano širdies tikslas šiuose santykiuose?
- Ar aš bandžiau išreikšti savo patirtį ar savo tiesą šiam žmogui?
- Ar aš manau, kad šis žmogus domisi mano tiesa ar atviras jai?
- Ar leidžiu sau patirti jausmus, kurie kyla dėl to, kad esu neteisingai apkaltintas ir/ar neišgirstas?
- Ar galiu pagerbti ir nuliūdinti atotrūkį tarp to, su kuo jie susiję, ir to, kas esu aš?
- Ar galiu pažinti save tokį, koks esu, net jei jiems reikia bendrauti su manimi kaip su kuo nors kitu?
- Ar galiu leisti, kad jų neigiamos prognozės liktų tarp jų ir nepriimtų jų kaip savo?
- Ar galiu leisti sau būti tokia, kokia esu, ir pažinti save tokią, kokia esu, net jei šis žmogus tiki, kad esu atsakingas už tai, kaip jie jaučiasi?
- Ar galiu pagerbti save kaip nekaltą net ir būdamas kaltės, kurią jie man priskiria?
- Ar noriu palaikyti santykius su žmogumi, kuris mane mato kitaip, nei aš žinau save? Jei taip, kodėl?
Troškimas, kad kiti matytų ir pažintų mus tokius, kokius mes pažįstame save – ir, žinoma, vertintų mus teigiamai – yra neatsiejamas nuo buvimo žmogumi. Ir vis dėlto ne visada galime pakeisti kito žmogaus santykio su mumis ar to, kuo mes jiems reikalingi. Laimei, mes visada galime pakeisti savo santykius mes patys. Nepriklausomai nuo pasakojimo cunamio, su kuriuo susiduriame, visada galime būti tuo maloniu ir smalsu buvimu – sau – kuris nori žinoti, kas iš tikrųjų yra tiesa mūsų širdyje, ir taip pažinti mus tokius, kokie esame iš tikrųjų.
