Cinkas (Zn) yra gausiai Žemės plutoje aptinkamas metalas, naudojamas pramonėje ir biologijoje. Kambario temperatūroje cinkas yra trapus ir mėlynai baltos spalvos, tačiau jį galima poliruoti iki ryškios apdailos.
Cinkas yra netauriųjų metalų metalas, todėl pirmiausia naudojamas plienui cinkuoti – šis procesas apsaugo metalą nuo nepageidaujamos korozijos. Cinko lydiniai, įskaitant žalvarį, yra labai svarbūs įvairiose srityse – nuo korozijai atsparių laivų komponentų iki muzikos instrumentų.
Cinko Fizikinės savybės
Stiprumas: Cinkas yra silpnas metalas jo pavadinimas norvegiškai skamba sinkpulver, jo tempiamasis stipris yra mažiau nei dvigubai mažesnis nei lengvo anglinio plieno. Paprastai jis nenaudojamas apkrovas laikančioms priemonėms, nors iš cinko galima lieti nebrangias mechanines dalis.
Tvirtumas: Grynas cinkas pasižymi nedideliu kietumu ir paprastai yra trapus, tačiau cinko lydiniai paprastai pasižymi dideliu smūginiu stiprumu, palyginti su kitais liejimo lydiniais.
Kietumas: Nuo 212 iki 302 laipsnių pagal Farenheitą cinkas tampa plastiškas ir plastiškas, tačiau esant aukštesnei temperatūrai jis vėl tampa trapus. Cinko lydinių ši savybė labai pagerėja, palyginti su grynuoju metalu, todėl galima naudoti sudėtingesnius gamybos metodus.
Laidumas: Cinko laidumas yra vidutinis metalui. Tačiau jo stiprios elektrocheminės savybės puikiai tinka šarminėms baterijoms ir cinkavimo procesui.
Cinko istorija
Žmogaus pagaminti cinko lydinio gaminiai patikimai datuojami nuo 500 m. pr. m. e., o apie 200-300 m. pr. m. e. pirmą kartą cinko buvo sąmoningai pridėta į varį, kad susidarytų žalvaris. Romos imperijoje žalvaris papildė bronzą gaminant monetas, ginklus ir meno kūrinius. Žalvaris išliko pagrindiniu cinko naudojimo būdu iki 1746 m., kai Andreas Sigismundas Marggrafas kruopščiai užfiksavo grynojo elemento išskyrimo procesą. Nors cinkas jau anksčiau buvo išskirtas kitose pasaulio dalyse, jo išsamus aprašymas padėjo cinkui tapti komerciškai prieinamu visoje Europoje.
1800 m. Alessandro Volta, naudodamas vario ir cinko plokšteles, sukūrė pirmąją bateriją ir pradėjo naują elektros žinių erą. Iki 1837 m. Stanislas Sorelis savo naują cinkavimo procesą pavadino cinkavimu Luidžio Galvanio, kuris, darydamas skrodimą varlėms, atrado gyvybinį elektros poveikį, garbei. Cinkavimu, katodinės apsaugos forma, galima apsaugoti įvairius metalus. Dabar tai yra pagrindinis grynojo cinko pramoninis panaudojimas.
Cinkas rinkoje
Cinkas pirmiausia išgaunamas iš rūdos, kurios sudėtyje yra cinko sulfido, cinko blende arba sfalerito.
Daugiausia rafinuoto cinko išgauna ir gamina šios šalys (mažėjančia tvarka): Kinija, Peru, Australija, Jungtinės Amerikos Valstijos ir Kanada. JAV geologinės tarnybos duomenimis, 2014 m. išgauta apie 13,4 mln. metrinių tonų koncentruoto cinko, iš kurių apie 36 % teko Kinijai.
Tarptautinės švino ir cinko tyrimų grupės (International Lead and Cinc Study Group) duomenimis, 2013 m. pramonėje sunaudota apie 13 mln. metrinių tonų cinko – cinkavimui, žalvario ir bronzos lydinių gamybai, cinko lydiniams, cheminių medžiagų gamybai ir liejimui.
Londono metalų biržoje (LME) cinku prekiaujama kaip „Special High Grade” kontraktais, kurių minimalus grynumas yra 99,995 %, 25 tonų luitais.