Adomo ir Ievos išvarymas, Benjaminas Westas.
Šaltinis: Wikicommons/public domain.
Pirmoji Senojo Testamento knyga, Pradžios knyga, atveria Adomo ir Ievos istoriją.
Remiantis 2014 m. Biologos fondo atlikta apklausa, daugiau nei pusė amerikiečių mano, kad „Adomas ir Ieva buvo tikri žmonės“.
Ar pažodinė, ar alegorinė, kokia jų istorijos reikšmė ir palikimas?
Vyras
Šeštą dieną, sukūręs visa kita, Dievas sukūrė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į šnerves gyvybės kvapą. ‘Ir taip Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal Dievo paveikslą sukūrė jį; vyras ir moteris sukūrė juos”. Jis davė jiems viešpatauti gyvuliams ir liepė jiems pavergti ir papildyti žemę.
Pradžios 1 skyriuje atrodo, kad Dievas sukūrė vyrą ir moterį vienu metu. Be to, Dievas juos sukūrė pagal savo panašumą, įkvėpdamas į juos save, o tai rodo, kad, skirtingai nei kiti gyvūnai, jie turi dieviškų savybių, tokių kaip kalba (simbolika), protas ir vaizduotė. Jis davė jiems dalį savo viešpatavimo ir padarė juos kūrinijos saugotojais. Jis taip pat liepė pripildyti žemę: Visa žmonija kyla iš jų; visa žmonija yra viena didelė šeima.
Edenas
Edeno rytuose Dievas pasodino gausybės sodą, į kurį Jis įdėjo žmogų, kad jis „aprengtų ir saugotų“. Sode buvo daug malonių ir vaisingų medžių, įskaitant gyvybės medį ir gėrio bei blogio pažinimo medį. Dievas pasakė žmogui: ‘Nuo kiekvieno sodo medžio tu gali valgyti, bet nuo gero ir blogio pažinimo medžio nevalgyk, nes tą dieną, kai nuo jo valgysi, tikrai mirsi’.
Pradžios 2 skyriuje Dievas sukuria Edeno sodą, o žmogus patvirtinamas kaip kūrinijos vainikavimas.
Gausybės būsena, kurioje atsiduria žmogus, atitinka graikų, induistų ir kitų aukso amžių: pirmykštį ramybės ir klestėjimo, nekaltumo ir dorybės laikotarpį.
Daugelyje tradicijų taip pat yra centrinis medis, vynmedis, stulpas, kalnas ar kt axis mundi kuri jungia žemę ir dangų.
Pavyzdžiui, Platono mite apie Erą, sielos, einančios į atgimimą, keliauja į būtinybės verpstę – intensyviai ryškios šviesos veleną, kuris tęsiasi į dangų ir laiko kartu visatą.
Ryšys su dangumi simbolizuoja žmogaus gebėjimą ir ilgesį tyrų, abstrakčių idealų, tokių kaip meilė, teisingumas, grožis ir pats Dievas, nors jis niekada ir nepatyrė šių tobulų, platoniškų formų.
Edene yra ne vienas, o du centriniai medžiai: gyvybės medis ir gėrio bei blogio pažinimo medis, tai yra moralinės sąmonės medis, o kartu ir pasirinkimo bei laisvės medis.
Dievas draudžia žmogui valgyti nuo pastarojo medžio, įspėdamas, kad jei tai padarys, jis tikrai mirs.
išvakarės
Dievas pasakė: „Negerai žmogui būti vienam…“ Jis atvedė Adomui visus gyvūnus, bet nė vienas nepasirodė tinkamas pagalbininkas. Taigi Jis giliai užmigdė Adomą ir iš vieno iš jo šonkaulių sukūrė pirmąją moterį. Pamatęs Ievą, Adomas pasakė: „Dabar tai kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno: ji bus vadinama Moterimi, nes buvo paimta iš vyro“.
Nors atrodo, kad moteris buvo sukurta Pradžios knygoje 1 („Jis jas sukūrė vyras ir moteris“), Pradžios 2 skyriuje Edeno sode randamas vienas Adomas. Tai tik vienas iš kelių genezės istorijos neatitikimų arba akivaizdžių neatitikimų.
Dievas sako: „Negerai žmogui būti vienam“, teigdamas, kad žmogus yra socialus gyvūnas ir netinka gyventi vienam.
Adomas įvardija gyvūnus, o ką nors pavadinti reiškia jų kontrolę, o ne tik kalbą ir simbolinę mintį, kuri, kaip patvirtina Jono 1:1, yra dieviškos savybės: „Pradžioje buvo Žodis ir Žodis buvo pas Dievą, o Žodis buvo Dievas. Adomas turi dalį kūrybos ir dieviškosios dalies.
Atsižvelgiant į jo pranašesnę prigimtį, nė vienas gyvūnas nėra laikomas tinkamu Adomo palydovu, o Dievas sukuria Ievą iš vieno iš Adomo šonkaulių ar šonų.
Pats Adomas pabrėžia, kad Ieva yra kaip kitas aš, nurodydamas, kad vyras ir moteris yra lygūs arba bent jau sukurti lygūs: „Tai dabar kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno… Todėl vyras paliks savo tėvą ir jo motina, ir glausis prie savo žmonos, ir jie taps vienu kūnu”.
Čia yra paralelė su Platono mitu apie Aristofaną, pagal kurį žmonės buvo tiesiogine prasme perpjauti į dvi dalis, „kaip sorbo obuolys, perpjautas per pusę marinuoti“, kaip dievų bausmė, ir liko neišbaigti, kol pavyks surasti savo. ‘Kita pusė’.
Abiejuose pasakojimuose, ypač biblinėje, santuoka ir monogamija yra žmogaus norma.
Gyvatė
Vieną dieną gyvatė, pati subtiliausia iš visų Dievo kūrybos žvėrių, išskyrė Ievą ir patikino, kad ji nemirs, jei valgys nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio. Dievas melavo, nes „Jis žino, kad tą dieną, kurią valgysite, jūsų akys atsivers ir būsite kaip dievai, žinantys gėrį ir pikta“. Ieva paėmė vaisių ir valgė ir davė Adomui valgyti. ‘Ir jų abiejų akys atsivėrė, ir jie suprato, kad yra nuogi; jie susiuvo figos lapus ir pasidarė prijuostes“.
Kaip ir žmogus, gyvatė turi gebėjimą kalbėti ir mąstyti. Vienintelis kitas gyvūnas, kuris kalba Penkiaknygėje, yra Balaamo asilas, ir tik todėl, kad Dievas atvėrė jam burną.
Gyvatė yra viliojanti ir fališka ir vienu lygmeniu simbolizuoja seksualinę pagundą arba svetimavimą, siūlydama, kaip ir pats medis, pasirinkimo, laisvės, kaltės ir gailesčio galimybes.
Bet, žinoma, pats Dievas turėjo būti tas, kuris padarė gyvatę ir medį ir padarė juos abu pasiekiamus žmogui, žinodamas – tai yra Dievas – kad žmogus valgys nuo medžio.
Bet kuris žmogus prieš nuopuolį neturėjo žinių apie gėrį ir blogį, tokiu atveju jis turėjo pasiduoti gyvatei; arba jis turėjo tam tikrų žinių (nepaisant to, kad dar nevalgė nuo medžio), bet pasidavė išdidžiai pagundai, kuri yra žmogaus prigimtyje, pakilti iki dievų lygių.
Kai kurie ryškiausi graikų mitai, tokie kaip Ikaras, Fetonas, Œdipas, Sizifas ir Tantalas, gali būti skaitomi kaip perspėjimai prieš pasipūtimą, kuris yra dievų nepaisymas nuo per didelio išdidumo ir veda į nemeziją arba žlugimą. .
„Puikybė eina prieš sunaikinimą, o išdidi dvasia prieš nuopuolį“, taip pat iš puikybės iš dangaus nukrito angelas Liuciferis (lot. „šviesos kūrėjas“): „Kaip tu nukritai iš dangaus, Liuciferi, sūnau. ryto! … Nes tu sakei savo širdyje: Aš pakilsiu į dangų, iškelsiu savo sostą aukščiau Dievo žvaigždžių… Būsiu kaip Aukščiausiasis.
Nors Pradžios knygoje nėra minimas Šėtonas ar Liuciferis, gyvatė paprastai siejama su velniu.
Krioklys
Išgirdę Dievo balsą, Adomas ir Ieva paslėpė savo nuogumą tarp medžių. Adomas kaltino Ievą ir Dievą: „Moteris, kurią davei būti su manimi, davė man nuo medžio, ir aš valgiau“. Ieva savo ruožtu kaltino gyvatę: „Gyvatė mane suviliojo, ir aš valgiau“. Atkeršydamas Dievas prakeikė gyvatę, kad ji eitų ant pilvo ir valgytų dulkes bei sukeltų priešiškumą tarp gyvatės ir žmogaus.[the seed of man] sumuš tau galvą, o tu jam kulną”. Jis prakeikė Ievą santuokiniam paklusnumui ir gimdymo kančioms. Jis prakeikė pačią žemę, pasmerkdamas Adomą darbui ir sielvarto gyvenimui: „Su savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši į žemę, nes iš jos buvai paimtas, nes tu esi dulkės ir dulkes sugrįši”. Dievas aprengė Adomą ir Ievą kailiais ir išvarė juos iš Edeno, kad Adomas, kuris „tapo kaip vienas iš mūsų, pažinti gėrį ir blogį… ištiestų ranką, imtų ir nuo gyvybės medžio, valgytų ir gyventų kada nors.’ Kad jų nepasiektų gyvybės medis, jis prie Edeno vartų pastatė cherubus ir liepsnojantį besisukantį kardą.
Puikybė yra viena iš septynių mirtinų nuodėmių ir labiausiai Dievo nekenčiama, nes ji prisiima visas kitas nuodėmes ir apakina mus nuo tiesos bei proto.
Tačiau galima teigti, kad gyvatė kalbėjo tiesą, o Dievas suklaidino, nes Adomas ir Ieva nemirė valgydami nuo medžio – arba bent jau ne iš karto, nes Adomas gyveno 930 metų.
Taigi arba Dievas pavydėjo…
