Šaltinis: Alex Green/Pexels
Atrodo, kad mes nebenorime ar nebegalime toleruoti diskomforto. Be to, mes įsitikinome, kad neturėtume toleruoti jokio emocinio diskomforto. Bet kokia situacija, kuri galbūt gali sukelti nepatogius jausmus, dabar vertinama kaip didžiulė, nenatūrali ir reikalaujanti taisymo.
Taigi, kas yra diskomfortas – ši patirtis, kurią šiais laikais laikome tokia bauginančia ir nepriimtina?
Jaustis nepatogiai apibrėžiama kaip nejauku, nepatogu ir tiesiogine prasme be komforto. Kai esame išstumti iš savo komforto zonos, jaučiamės ne tik laimingi, bet ir turime dėti pastangas, kad jaustumėmės gerai, manome, kad tai reiškia, kad kažkas negerai. Tiesą sakant, daroma prielaida, kad mūsų diskomfortas reiškia, kad mums daroma skriauda ir dažniausiai kaltas kažkas kitas. Įpratome tikėti, kad bet kokia situacija, kuri sukelia mums sunkumų, skirtumų ar nemalonumų, turi būti nedelsiant ištaisyta, kad daugiau niekada nereikėtų patirti tokių jausmų.
Tačiau čia yra problema: mes turime mokėti jaustis nepatogiai.
Diskomfortas yra viena iš svarbiausių patirčių, su kuriomis susiduriame kaip žmonės. Vengdami ir taisydami situacijas, kurios verčia jaustis nepatogiai, taisome jausmą, kuris, nors ir nėra lengvas ar malonus, yra labai svarbus mūsų gerovei.
Paprasčiausiai tariant, gyvenimas yra nepatogus. Tos pagrindinės tikrovės atmetimas sukuria neįmanomus lūkesčius, dėl kurių mums bus daug nepatogumų.
Gyvenimas, kad ir kaip gerai jį valdytume ir valdytume, visada apima diskomfortą. Nėra būdo apeiti; mes turime tai pereiti. Mes nuolat susiduriame su situacijomis, dėl kurių jaučiamės nesmagūs, atskirti, nepasiruošę, netinkami ir viskas, kas yra tarp jų. Jaustis nepatogiai yra būties žmogumi dalis. Mūsų bandymai pašalinti ir užkirsti kelią bet kokiai situacijai, kuri gali sukelti diskomfortą, yra blogiau nei beprasmiški: tai yra energijos švaistymas, kuris atima iš mūsų postūmį augti.
Šioje kultūroje mes sukūrėme diskomforto idėją į didžiulę ir bauginančią kliūtį mūsų gerovei. Mes kalbame apie jausmą nepatogiai, tarsi tai būtų neteisinga, nemalonu ir nepakeliama. Tuo pačiu, kuo labiau stengiamės apsisaugoti nuo nemalonumų, tuo labiau stipriname (klaidingą) įsitikinimą, kad negalime to išgyventi, kad tai mus sužlugdys. Dėl to mes mažiau pajėgiame ją valdyti, kai ji iškyla – o tai dažnai būna šiame gyvenime.
Tiesa ta, kad galime išgyventi jausdamiesi nepatogiai. Mes galime ne tik išgyventi diskomfortą, bet ir būti jo viduryje. Kuo labiau pripratinsime prie diskomforto – ir drįstu sakyti, kad jaustumeisi patogiai – tuo mažiau jis mus varžys. Be to, mes įgusime jį valdyti.
Bandymas panaikinti diskomfortą, sukurti gyvenimą, kuriame diskomforto niekada nebūna, iš tikrųjų griauna mūsų emocinį atsparumą; tai sukuria situaciją, kai mūsų gebėjimas prisitaikyti prie sudėtingų situacijų atrofuojasi ir miršta. Tokia situacija taip pat išsekina mūsų pasitikėjimą savimi ir tikėjimą, kad galime susitvarkyti su sunkiomis emocijomis ir kad tokie išgyvenimai yra laikini.
Turime mokėti valdyti emocinį diskomfortą būtent todėl, kad diskomforto patirtis niekada neišnyksta. Tiesą sakant, diskomfortas yra neatsiejama prasmingiausių ir naudingiausių gyvenimo patirčių dalis. Įvaldyti naujus įgūdžius, tobulinti savo protą ir kūną, ką nors sukurti šiame pasaulyje – beveik visos pastangos, susijusios su naujais iššūkiais, sukelia diskomfortą.
Užuot bandę panaikinti, sušvelninti ar pertvarkyti bet kokią patirtį, kuri gali sukelti diskomfortą, užuot vertinę šią įprastą, neišvengiamą žmogaus patirtį kaip problemą, verčiau išmoktume susitaikyti su diskomfortu. Mūsų pastangos turėtų būti ne smerkti diskomfortą, o ugdyti ir tobulinti savo įgūdžius, kad galėtume jį valdyti su didesniu įgūdžiu, sąmoningumu ir užuojauta sau.
Tiesą sakant, per diskomforto patirtį mes išmokstame save nuraminti.
Sunkiomis akimirkomis ugdome įgūdžius, reikalingus pasirūpinti savimi, sugrąžinti save į gerumą. Mes kuriame užuojautą ir gerumą sau, o tai yra vienas iš svarbiausių dalykų, kurių galime išmokti.
Galiausiai, jaustis nepatogiai yra galimybė augti ir tobulėti – keistis ir tapti atsparesniais bei stipresniais.
Jei pirmą kartą nusileistumėte į Žemės planetą ir išgirstumėte mus, žemiečius, kalbant apie tai, ką vadiname „nepatogiai jaustis“, manytumėte, kad kalbame apie kažką grėsmingo ir visiškai nevaldomo. Tačiau tai yra gilus nesusipratimas apie tuo pačiu metu patiriamą šios ypatingos emocinės patirties svorį ir lengvumą. Svoris, susijęs su jo galia pakeisti mus ir padėti mums augti, o taip pat lengvabūdiškumas kalbant apie tai, kaip mes galime su tuo susidoroti ir išgyventi.
Diskomfortas nėra priešas. Mūsų kultūra tai suklydo; mes esame daug stipresni, nei vertiname save, o diskomfortas daro mus dar stipresnius. Jei norime gyventi šiame pasaulyje, net jei niekada neišeiname iš namų, turime mokėti susidurti su nepatogiais jausmais. Kitą kartą, kai jausitės nepatogiai arba pateksite į situaciją, kai gali kilti diskomfortas, pagalvokite apie tai, kaip pasilenkti ir galbūt net laukite. Patirtį vertinkite kaip iššūkį, kurį galite toleruoti, jo nekeisdami ar taisydami.
Kuo daugiau galite gyventi su diskomfortu ir jo viduje, tuo labiau būsite pasirengę gyventi kaip žmogus šiame labai žmogiškame (ir nepatogiame) pasaulyje.
