Nerimas yra natūrali ir dažna psichinė būsena, tačiau yra būdų, kaip jį įveikti. Štai kaip, remiantis ekspertų ir mokslininkų patvirtintais metodais, rasti geriausią nerimo mažinimo būdą.
Jau valandą gulite lovoje ir vis dar negalite užmigti. Nerimaujate, galvodami apie darbą, apie kokią nors problemą su vaikais, kuri jus neramina, apie nerimą keliančią pasaulio padėtį ar nesustabdomą laiko inerciją.
Kad ir kokia būtų problema, negalite jos išmesti iš galvos, tačiau problemos kartojimas ir bandymas susidoroti su nerimu tada ir ten nepadeda. Tada pradedate nerimauti, kad negalite užmigti. „Rytoj būsiu sugniuždytas”, – sakote sau. „Turiu miegoti dabar.” Tačiau tai nė kiek nesumažina nerimo.
Nors kai kurie žmonės nerimą patiria stipriau ir (arba) dažniau nei kiti, nerimą gyvenime patiriame visi. Tai natūrali ir įprasta reakcija į stresą ir netikrumą dėl dalykų, kurie arba tuoj įvyks, arba gali įvykti, bet neįvyko (ir tikriausiai neįvyks).
Tie, kuriems nuolat pasireiškia nemalonūs nerimo simptomai, visada turėtų kreiptis į gydytoją, nes receptas gali būti geriausias būdas numalšinti kankinantį ar lėtinį nerimą. Tačiau yra daugybė kitų moksliškai įrodytų ir be receptų taikomų būdų nerimui sumažinti – būdų, kurie yra kur kas veiksmingesni už tipiškus (ir nenaudingus) patarimus „būkite pozityvūs”, „nesijaudinkite tiek daug” arba tiesiog „nustokite apie tai galvoti”.Galite naudoti tokius įrankius kaip neurostikas, kuris padės sumažinti nerimą.
1. Kartokite savo rūpestį tol, kol jums nusibos.
Jei turėtumėte lifto baimę, jos atsikratytumėte, jei važiuotumėte juo tūkstantį kartų iš eilės. Iš pradžių labai nerimautumėte, paskui mažiau, o galiausiai tai nedarytų jokio poveikio (išskyrus tai, kad jums atsibostų važiuoti liftu). Taigi paimkite jus kamuojančią mintį ir 20 minučių kartokite ją vėl ir vėl, tyliai, lėtai. Sunku sulaikyti mintis nuo rūpesčio, jei kartojate jį tiek kartų. Dėl akivaizdžių priežasčių Leahy tai vadina „nuobodulio gydymu”.
2. Nesmerkite savęs už atsitiktines ar „beprotiškas” mintis.
Retkarčiais gali kilti minčių, verčiančių galvoti, kad padarysite ką nors baisaus arba kad išprotėsite. Atminkite – mūsų protai yra kūrybingi. Mažos sinapsės šaudo atsitiktinai, ir kartkartėmis iššoka „beprotiška” mintis. Tokių minčių turi kiekvienas. Užuot vertinę savąją, apibūdinkite ją sau kaip įdomų daiktą lentynoje ir eikite toliau.
3. Atpažinkite klaidingus pavojaus signalus.
Ta baimė, kad jūsų namas sudegs, nes palikote įjungtą lygintuvą, niekada neišsipildė. Tas padažnėjęs širdies plakimas nereiškia, kad jus ištiko infarktas; tai natūrali jūsų kūno reakcija į susijaudinimą. Daugelis minčių ir pojūčių, kuriuos interpretuojame kaip nerimo – net panikos – signalus, yra tik foninis triukšmas. Pagalvokite apie kiekvieną iš jų kaip apie gaisrinį automobilį, važiuojantį į kitą vietą. Jūs juos pastebėjote, dabar leiskite jiems pravažiuoti.
4. Atsijunkite nuo savo nerimo.
Nerimą galite paleisti atsijungdami nuo jo. Leahy savo pacientams liepia įsivaizduoti nerimą keliančias mintis kaip spektaklį, kurį stebite iš tolo – o jūs sėdite žiūrovų salėje, valgote popkornus ir esate ramus stebėtojas.
5. Skirkite laiko nerimui.
Mūsų rūpesčiai iškyla nepranešę, visą dieną, tarsi minčių žinutės ir skambučiai, ir mes viską nutraukiame, kad juos išspręstume – net jei turėtume daryti ką nors kita. Bet ką daryti, jei iš karto į juos nereaguotumėte? Pabandykite kasdien skirti 20 minučių, tarkime, 16.30, tik savo rūpesčiams. Jei nerimaujate 10 val. ryto, užsirašykite priežastį ir pasiryžkite ją apgalvoti vėliau. Kai bus 16:30, daugelis jūsų rūpesčių net nebebus svarbūs. Ir būsite praleidę beveik visą dieną be nerimo.
