Tikėjimas yra vilties kažko geresnio išraiška. Labiau nei noras, tai arčiau tikėjimo, bet ne visai. Tikėjimas yra įsišaknijęs galvoje. Tikėjimas remiasi širdimi.
Mes veikiame tikėdami, kai nėra garantijos, jokio tikrumo. Niekas nežino, kokį gyvenimą gyvens kūdikis, tačiau žmonės ir toliau turi vaikų. Niekas negali žinoti, kaip susiklostys gyvenimas su mūsų draugais, tačiau mes ir toliau tikime, kad mūsų santykiai tęsis visą gyvenimą.
Tikėjimas kalba širdies kalba. Tai vilties išraiška, peržengianti sąmoningą protą.
Viskas, kas mums brangu, priklauso nuo tikėjimo žmonėmis, jų galimybės dar neišnaudotos. Istorijos įrodymai rodo mus kita kryptimi – pasaulis pilnas bjaurumo, žiaurumo ir neteisybės. Tačiau yra ir švelnumo, gerumo ir rūpesčio, ir tai užima didesnę mūsų širdies dalį.
Jei netikėtume savimi, būtume pigūs, o netikėdami kitais niekada negalėtume gyventi kaip laisvi žmonės. Tai vanduo, kuris gesina išsausėjusias sielas.
Štai vienas garsus palyginimas: Kartą keliautojas aptiko seną moterį, kuri buvo pasilenkusi virš, atrodytų, plonų lazdelių. Jis paklausė moters, ką ji daro.
„Sodinu apelsinmedžius“, – paaiškino ji.
Keliautoja manė, kad tai buvo jos laiko švaistymas.
„Kodėl tu vargintis?” jis paklausė. „Tu esi sena moteris. Šiems sodinukams prireiks metų, kol jie bus pakankamai seni, kad duotų vaisių. Tavęs jau seniai nebebus.
„Tiesa“, – atsakė ji. „Bet aš sodinu šiuos medžius ne sau, o tiems, kurie ateis po manęs, kaip ir tie, kurie prieš mane pasodino medžius, kurie veda vaisius, kuriuos valgau šiandien“.
