Atsiribojimas arba atitrūkimas nuo tikrovės yra psichinis procesas, kuris nutraukia ryšius tarp žmogaus minčių, prisiminimų, jausmų ir veiksmų. Atsiskyrusios savęs dalys (ne aš) turi ribotą veiksmų laisvę ir gebėjimo reflektuoti stoką. Tačiau šios emocijos niekada neišnyksta. Neapdorota trauma kaupiasi ir dažnai pasireiškia konfliktu su kitais (Howell ir Itzkowitz, 2016).
Disociacija yra dimensinis procesas, vykstantis tęstinumu nuo įprastų ir gana įprastų kasdienių įvykių (tokių kaip sapnavimas) iki sunkios ir lėtinės patologijos (pvz., disociacinių sutrikimų). Daugelis iš mūsų yra patyrę atsiribojimą, dėl kurio galime atitrūkti nuo tam tikros mus supančios tikrovės. Mes įsisaviname kai kuriuos vidinius išgyvenimus, tokius kaip vairavimas (hipnozė greitkelyje), filmų žiūrėjimas, maudymasis duše ar bėgiojimas. Atsiribojimas įvyksta todėl, kad žmogus užsiima automatine veikla ir nekreipia dėmesio į savo artimiausią aplinką.
Disociacija yra dažnas trauminių stresinių reakcijų simptomas. Didžiulė trauminių įvykių jėga nugali mūsų esamus įveikos mechanizmus (Van der Kolk, 2014). Tiems, kurie negali fiziškai pabėgti, atsiribojimas suteikia psichologinį išėjimą iš traumuojančio įvykio siaubo.
Kai trauminė patirtis atsiskiria nuo „kas yra“ jausmo, ji nebelaikoma savęs pasakojimu. Pavyzdžiui, žmogus, kurį tėvas vaikystėje nuolat sarkastiškai menkino, gali jausti netinkamumo ir gėdos jausmą. Šių jausmų nebuvo galima sąmoningai apdoroti.
Disociaciją taip pat galima apibūdinti kaip gynybos mechanizmą. Gynybos mechanizmai yra emocinio reguliavimo strategijų formos, kuriomis siekiama išvengti (bandyti pamiršti) ir sumažinti emocijas, kurias per sunku toleruoti (Schore, 2012). Gynybinis elgesys atlieka naudingą ir būtiną vaidmenį kasdieniame gyvenime. Žmonės naudoja šiuos psichinius mechanizmus, kad susidorotų su nusivylimu, nerimu, pykčiu ir kitomis stresą keliančiomis emocijomis. Kai žmonės jaučia stresą, jie dažnai ieško palengvėjimo disociatyvioje veikloje, kuri sutelkia savo mintis į dabartį, taigi nuo to, kas sukelia stresą, pavyzdžiui, žiūri filmą, žaidžia kompiuterinį žaidimą ar valgo patogius maisto produktus.
Projekcija yra dar viena gynybinio elgesio forma, apsauganti mus sukeldama nepriimtinus jausmus (ar motyvus) prie kito žmogaus (pvz., „Tu esi savanaudis, piktas ar nepajėgus, o ne aš.“). Pavyzdžiui, žmogus, kuris išsižada gėdos jausmo, aktyviai gėdina kitų klaidas. Kai mes projektuojame savo jausmus į kitą žmogų, mes ištuštiname savo bauginančias emocijas ant jų.
Disociacija vaidina lemiamą vaidmenį priklausomybę sukeliančiame elgesyje. Priklausomybę sukeliančio elgesio „užsikėlimas“ arba „nutirpusis“ veiksmas yra disociatyvus. Valgymo sutrikimų turintys žmonės naudoja maistą, norėdami numalšinti savo vidinį konfliktą. Tačiau pakartotinis vaistų/maisto vartojimas siekiant palengvinimo gali tapti gyvenimo problemomis.
Atsiskyrusi patirtis tiesiog tyliai neišnyksta kokiame nors paslėptame proto kampelyje. Jis įteisintas. Jis „išskirs“ tą savęs būseną, kurios žmogus negali pakęsti tiesiogiai patirti – pavyzdžiui, liežuvio paslydimas, kai žodis staiga įsiveržia į kalbą, tarsi ateina iš niekur. Norint valdyti bejėgiškumą, galima užsiimti vagystėmis iš parduotuvių. Įstatymai yra vienintelė priemonė susidurti su atskirtais savęs aspektais.
Terapijos sėkmė ir ilgalaikiai pokyčiai reikalauja, kad asmuo susisiektų su anksčiau neprieinamais tų vidinių jausmų aspektais. Išeitis iš traumos yra ją išgyventi (Epstein, 1994). Susitaikymas su didžiuliu praeities skausmu išlaisvina atsiskyrusius jausmus, todėl žmogus pradeda pažinti savo mintis. Asimiliuodami nesąmonę į savo sąmoningų žinių struktūras, tampame tuo, kas esame.
„Facebook“ vaizdas: Photographee.eu/Shutterstock
„LinkedIn“ vaizdas: JR-50 / „Shutterstock“.
