Šaltinis: Thomas Kleczka, su leidimu
Kada žmogus tampa suaugusiu? Per pastaruosius kelis dešimtmečius šis klausimas vis dažniau kyla diskusijų tarp jaunimo ir jų šeimų, populiariosios žiniasklaidos ir juos supančių socialinių institucijų. Daugeliui „klasikiniai“ sociologiniai suaugusiųjų vaidmenų perėjimo žymenys – mokyklos baigimas, išėjimas iš namų, vedybos, vaikų gimimas ir įėjimas į darbo rinką (Settersten, 2006) – vis labiau jaučiasi nepasiekiami.
Per pastaruosius kelis dešimtmečius drastiški visuomenės pokyčiai paskatino šiuos suaugusiųjų vaidmenų pokyčius ir seisminius demografinius pokyčius. Nauji suaugusieji tuokiasi, susilaukia vaikų ir savo karjerą pradeda daug vėliau nei ankstesnė karta.
Dėl šių pokyčių daugelis psichologų, ypač Jeffrey’us Jensenas Arnettas, teigia, kad 18–29 metai yra daugiau nei vieta pereiti į pilnametystę: tai naujas vystymosi etapas, vadinamas besiformuojantis pilnametystė.
Dabartinės besiformuojančios pilnametystės teorijos apibrėžia šį vystymosi laikotarpį, pažymėtą penkiais ramsčiais: galimybių metas, nestabilumas, tapatybės tyrinėjimai, susitelkimas į save ir dviprasmiškumas suaugusiojo statuso atžvilgiu (Arnett, 2000; 2006). Kiekvienas iš šių bruožų žymi pagrindinį vystymosi procesą šiuo gyvenimo laikotarpiu.
Tačiau šios konceptualizacijos nėra pagrindinio šio vystymosi laikotarpio aspekto: besiformuojantis pilnametystė yra laikas, kai į pirmą planą iškyla norai ir galimybės prisidėti prie šeimų, bendruomenių ir pilietinės visuomenės. Įnašas reiškia vertybes, troškimus ir elgesį, skatinančius socialinę gerovę ir atsakomybės bei pareigos jausmą, kuris apima ne tik save (Lerner ir kt., 2002; Wray-Lake ir Syvertsen, 2011).
Įnašai gali būti skirti šeimos nariams, bendraamžiams ar bendruomenei arba ne tik pilietinės pareigos jausmui (Wray-Lake & Syvertsen, 2011). Pavyzdžiui, besiformuojantys suaugusieji iš imigrantų šeimų dažnai padeda savo šeimoms versti, rūpinasi vaikais ar vyresniaisiais savo šeimose ir bendruomenėse, kuruoja jaunesnius bendruomenės narius ir pasisako už jiems rūpimą tikslą (Katsiaficas, 2015).
Dabartinės sąlygos, su kuriomis susiduria besiformuojantys suaugusieji dėl globalizacijos, imigracijos, besikeičiančio išsilavinimo kraštovaizdžio ir ekonominių galimybių (Rosenbaum ir kt., 2015; Syed ir Mitchell, 2013), visa tai lemia jų norus ir galimybes prisidėti prie kitų.
Išlikusioje literatūroje tokie įnašai naudojami įvairiais būdais, įskaitant šeimos įsipareigojimus (Fuligni, 2001; 2007), pilietinį ar bendruomenės įsitraukimą (Jensen, 2008) ir indėlį į savo bendruomenę ar didesnę visuomenę (Lerner ir kt., 2003; Katsiaficas ir kt., 2016).
Empiriniai įrodymai rodo, kad jaunimui sulaukus pilnametystės toks indėlis tampa vis svarbesnis besiformuojančiam suaugusiam žmogui (Suárez-Orozco ir kt., 2015) ir kad jie yra neatsiejami besiformuojančios suaugusiųjų tapatybės komponentai (Katsiaficas, 2017; Katsiaficas ir kt., 2014). ), ir kad jie atlieka lemiamą vaidmenį teigiamam jaunimo vystymuisi (Lerner ir kt., 2002). Trumpai tariant, daugėja įrodymų, kad šie įnašai vaidina esminį vaidmenį besiformuojančių suaugusiųjų gyvenime. Tačiau teorinėje šio gyvenimo laikotarpio koncepcijoje jie buvo nepastebėti.
Galbūt laikas panagrinėti šeštąjį besiformuojančios pilnametystės ramstį – indėlį. Šie neišnagrinėti įnašai turi svarbių pasekmių ne tik suaugusiems, kuriais taps šie besiformuojantys suaugusieji, bet iš tikrųjų turi svarbių pasekmių visuomenei, kuria tapsime.
„Facebook“ vaizdas: Antonio Guillemas / „Shutterstock“.
„LinkedIn“ vaizdas: Krakenimages.com/Shutterstock